Jafoje su panom

Ein Yael

Muziejus Ein Yael - tai muziejus esantis Jeruzalėje po atviru dangumi. Čia išliko fragmentai senovės terasų, sienų ir gyvenamųjų namų, pastatytų dar Romos imperijos laikais. Muziejaus lankytojai čia supažindinami su senovinių instrumentų, aromatinių aliejų gamyba, sieninių mozaikų kūrimu. 

Muziejuje nuolat vyksta kultūriniai festivaliai, reguliariai statomi spektakliai (pirmenybė teikiama Biblijos siužetams).

Mes atvykome į vieną iš festivalių, vykstančių Ein Yael muziejuje, pavadinimu "Jeruzalės karžygiai". Bilietų kainos svyravo nuo 40 iki 55 litų (55-75 ils) Priėjus pagrindinę aikštę (jei galima ją taip pavadinti), pamatėme nedidelę sceną kur kovėsi Izraelio ir kt. šalių atstovai, o aplinkui buvo išstatyti stalai su senovinio stiliaus aksesuarais, ginklais ir kt. rankdarbiais. Tad apžiūrėję dalį mugės, ėjome apžiūrėti muziejaus teritoriją. 

Pats muziejus labai jaukus, daug žalumos ir išlikusių senovės liekanų bei atkurtų senovės reliktų: stalo žaidimai, prausyklės, saulės laikrodžiai, mozaikiniai paveikslai.

Kitoje muziejaus dalyje buvo skirtos pramogos suaugusiems bei vaikams: šaudymas iš lanko, kovos su kardais, arbatos namai, pitų kepykla. Mes pasirinkome pastarąją atrakciją.

Alon & Arina wedding

Tai  buvo pirmos judėjiškos vestuvės, kurias mane pakvietė ir kurios buvo visiškai netradicinės, todėl kolkas aš nežinau kas yra tradicinės judėjų vestuvės. Tai buvo panašiau į rastamanų vestuves.

Ramat Hanadiv parke

Tai  vienas gražiausių parkų Izraelyje, išsiskiriantis savo augalų įvairove ir begaliniu jaukumu.

Pasiskraidymas lėktuvu

Anna su Olegu mums padovanoju pasiskraidymą lėktuvais.  Tad suradę lasivo laiko galiausiai susitarėme su firma ir išvažiavom skraidyti. Mūsų nustebimui skraidėm atskirai kiekvienas savo lėktuvėlyje. Tiesa skrydžio gale man kažko pasidarė negera ir masčiau tik apie tai kaip greičiau nusileisti.

Bday 23

Tai, kad švenčiu savo gimtadienį nenamuose nutiko jau nepirmą kartą. 17-ąjį gimtadienį švenčiau Albanijoje.  18-ąjį gimtadienį švenčiau su kapoeristais nedideliam miestelyje stovyklos metu. 19 ąjį Peterburge kartu su Gariu ir choristais. Ir štai 23-iasis Izraelyje. Nesvarbu kur šventi svarbiau su kuo šventi.

Išlydėtuvės No. II

Po dainų šventės kolegos pasiūlė dar kartą prieš man išvykstant susitikti. Aš nesipriešinau, kadangi pati svarsčiau apie tai, bet niekaip nesiryžau pasiūlyti, nenorėdama labai sureikšminti šio įvykio. Visi tikėjomės, kad oras bus palankus ir galėsime susirinkti sode, tačiau penktadienio dieną lijo. Tad stalą dengėme namuose. Tačiau vėliau visgi pernešėme viską į sodą, kadangi lietus apstojo bei buvom paruošusios šašlykus. Į susitikimą atėjo tie žmonės, kuriuos iš tiesu ir norėjau matyti, kadangi per visą choro gyvavimo  laiką dažniausiai su jais ir praleisdavau laiką.
  Vakarui einant į pabaigą kolegos pasidalino savo mintimis apie mane, apie mūsų pirmus susitikimus ir pažintį, pirmine nuomone ir jos evoliucija, mano įtaką kai kuriems iš jų. Ir visgi supratau, kad taip... Chore aš ganėtinai rimta ir jei mes su choru niekur nevažinėtume turbūt aš niekad ir neatsiskleisčiau, niekas nesužinoti kas toji Ilana, kokia ji iš tikrųjų.

Išlydėtuvės No. I

Prisimenu vieną dieną mama grįžo ir sako: "Reiks prieš išvažiuojant padaryt išlydėtuvių vakarą, nes ir Tado šeima ir Biruta norėtų atsisveikinti". Aš  buvau nustebus, nes nemaniau, kad kažkam mano išvykimas, išskyrus artimuosius svarbus. Žinoma aš sutikau. Pakviečiau močiutes ir paskutinį vakarą pusseserę. Į vakarėlį atėjo mūsų mylimi kaimynai Biruta, žinoma Tado mažoji dalis šeimynos ir močiutė su Inga. Visi buvo parengę netgi atsisveikinimo dovanas, kas mane labai sujaudino.  Sujaudino ne dovanos, o tai kad supratau, kad rūpi save ilgą laiką supusiems žmonėms ir jie atėjo nepavalgyt, o pažymėti šią dieną, pabūti dar kartą kartu ir  palinkėti sėkmės naujame gyvenimo etape.

Neįtikėtinas reginys. Dar neteko tokio matyt savo sode.

Lietuvos dainų šventė

3 dienos su choristais, repeticijos po 6 val. dienoje, prarastas balsas, keistas maistas pertraukų metu, nė vienos estiškos bangos, žudantis karštis eitynių metu,  Kauno ir net tik chorų atliktas himnas estrados viduje ir galingas šventės finalas - štai tokia buvo ta 2014 m. dainų šventė Vilniuje. Dalyvavo daug chorų iš viso pasaulio kampelių: Urugvajus, Latvija, Rusija, JAV. Pirmą kartą gyvenime buvau ir žiūrovas, ir šventės dalyvis. Nežinau kodėl, bet susidarė įspūdis, kad praeita dainų šventė buvo daug smagesnė, spalvingesnė, netokia varginanti. Hm.. gal todėl, kad moksleiviai tada dainavo atskirai nuo suaugusių ir nebuvo tų nežmoniškai ilgų pertraukų tarp chorų dainų.  

Joninės Mažojoje Lietuvoj

   Rytas. Skambutis. "Ilana kur esi?" "Aaaš...ooooj, dar namie - pramiegojau". Girdžiu vadovė sako choro prezidentui: " Reik važiuot pasiimti, pirmų sopranų trūksta, o dar solistė".  Štai taip prasidėjo kelionė. Pašokusi iš lovos skubėjau rengtis. Ramutė pasakė, kad autobusas atvažiuos iki namų ir pasiims mane. Išbėgau į lauką, nuėjau iki parduotuvės. Laukiu. Dar vis laukiu. Jau turbūt 10-15 min praėjo. Skambina Ramutė: "Mes tik pajudėjom iš pilies". Mintyse: " Nuostabu, per tą laiką jau būčiau  iki pilies nuėjus". Einu greitu žingsniu iki V.Čepinskio gatvės. Po gerų 5 min. atvažiuoja autobusas. Įlipu. Visi galas mane džiaugsmingai pasitinka.  Apsisukę keliaujam link marvelės. Galvoje dar kartą šmėžteli: "Velnias...tai galėjau laiptais nusileist žemyn ir laukt čia autobuso". Kelias tolimas. Tačiau sėdžiu prie Sauliaus, todėl žinau, kad kelionė neprailgs. Bevažiuojant link tikslo, pasukome nuo pagrindio kelio link Raudondvario pilies, mat projekto organizatorius labai rekomendavo apsilankyti. Pavažinėję pirmyn atgal ir neradę kaip privažiuoti, savo milžinišku autobusu arčiau pilies, pasukome atgal taip ir nepamatę iš arti Raudondvario pilies.
   Pagaliau privažiavę prie pasienio į Rusiją, susirinkome iš autobuso savo daiktus ir ėjome link patikros punktų. Visi praėjome be jokių nesklandumų. Tačiau priekyje mūsų laukė netikėtą staigmena. Kadangi teritoriją skiria Nemunas, reikia pereiti tiltą. Mums tik pradėjus eiti, užėjo neįtikėtino stiprumo vėjas. Dar gyvenime neteko su tokiu susidurti. Labai dažnai einu per Aleksoto tiltą, atrodytų ir upė tą pati. Bet čia pamačiau visą jo - Nemuno galybę. Gerai, kad šalia manęs ėjo choristas Povilas, o tai būčiau tikrai per tilto bortą nuskridus į upės gilumą. Perėjus laukė dar viena patikra, šįkart rusų pasieniečių. Kaliningrado srity, jau už patikros postų, mūsų laukė lietuvių bendruomenės atstovai, kurie turėjo nuvesti į koncerto vietą. Priėjus bažnyčią, viduje mus pasitiko lietuvių bendruomenės nariai ir parodė persirengimo vietą. Taip pat mums buvo paruošta didelė salė su vaišėmis. Užkandę, parepetavę ir persirengę, keliavome koncertuoti. Publika buvo ganėtinai santūri. Po koncerto mums buvo surengta ekskursija po žymias miesto vietas: namai kur gyveno Vydūnas, Mažvydas, kur buvo spausdinamos lietuviškos  knygos spaudos draudimo metais. ir pan. Įvykdę misiją, grįžome atgal į Lietuvą. Tiesa reik paminėti, kad oras po koncerto persimainė: nebelijo, nebe putė nežmoniškas vėjas ir jau dalis Salutiečių drąsiai fotografavosi ant Luizos tilto. Aplankę dar keletą gražių Lietuvos kampelių, (kuriuos pamatysite nuotraukose)  vykome į nakvynės vietą, kadangi buvom išalkę ir šiek tiek pavargę.

Diplomų įteikimas

  Pagaliau atėjo dieną, kai gavau pirmąjį savo bakalauro diplomą. Dar prieš 16 val. buvau filharmonijoje, nes turėjome matuotis mantijas. Susiradę vietas, visas mūsų kursas draugiškai atsisėdo šalia vieni kitų.
Pirmojoje dalyje mums dainavo ir grojo kursiokai ir kiti studentai: Ieva, Linas, Aušra, o antroje dalyje vyko diplomų įteikimai.
Kokia buvo savijauta, nuotaika, išgyvenimai? Sunku pasakyt. Kalbant rektoriui, dekanui supratau, kad jie turi viziją ar paveikslą universiteto ir viskas ten atrodo gražu. Taip, susijungus su VDU studentams padaugėjo galimybių pasireikšti, pasitobulinti. Bet kadangi aš įstojau dar esant LMTA- tai buvau visiškai nusivylusi universitetu ir studijomis. Didžiausia problema ta, kad priimami labai skirtingo muzikinio išsilavinimo studentai: vieni baigę 6-8 klases muzikos mokykloje, kiti 4 metus konservatorijoje, kiti 12 metų muzikos gimnazijoj ar muzikos mokykloje. Vieni iki tol užsiėmė (-ima)  papildoma veikla - dainuoja choruose, groja ansambliuose, orkestruose, kiti nieko be mokyklos daugiau ir neveikia. Visi mes labai skirtingi, turime daug įvairių pomėgių arba iš vis jų neturime, o būtent tie pomėgiai ir  padeda formuoti asmenybę ir jos įvairiapusiškumą. Todėl, įvairiapusiškas žmogus pakliuvęs į dundukų  terpę jaučiasi kaip sveiko proto žmogus beprotnamyje. Ir dieną po dienos vietoj to, kad jis tobulėtų jis grįžtą iki pirmą levelį ir eina kartu su dundukais. Tačiau tai dar nebaisiausia. Baisiau yra kai tave supa tokie pat dėstytojai arba puikūs dėstytojai, kurie yra užsiėmę savo koncertine veikla ir neturi laiko atvažiuoti į paskaitas. Žinoma buvo puikių dėstytojų, kurie atsidavusiai dirbo, bet tokių vienetai. Juos galėčiau suskaičiuot ant rankos pirštų. Tad jei grįžčiau laiku atgal, vargu ar stočiau į muzikos didaktiką.

Gario 23-čias bday

Tai pirmas kartas, kai per 4 metus švenčiame Gario gimtadienį kartu, čia Lietuvoje. Taip jau susiklostė, kad jis atvažiuodavo liepos mėnesį ir visus mano gimtadienius praleisdavome kartu net tą kartą, kai su choru išvažiavau į Peterburgą (o jetau net nesitiki, kad taip seniai esam kartu).
  Taigi, diena prasidėjo anksti -7 val. ryto. Buvome suplanavę važiuoti į Vichy parką, o vakare sode išsikepti šašlykų. Tad ryte išėję turėjome vilties, kad Marvelėje pasirodys 56 maršutinis, bet deja jis pasirodė mums jau pasiekus Birštono gatvę ir įsėdus į kitą maršutinį, kuris vežė į autobusų stotį. Kadangi autobusu nenorėjome važiuoti, teko visu greičiu bėgti į traukinį iki kurio buvo likę nedaugiau 8 min. Mūsų džiaugsmui mes suspėjome ne tik į traukinį, bet netgi nusipirkti bilietą kasose bei iš kavos aparto kavos. Atskubėję į traukinį, patraukėme link 1 klasės, tikėdamiesi praslinkti nemokamai. Tačiau konduktoriaus nepavyko įtikinti esą mums pardavė ne tuos bilietus ir kur apskritai parašyta kokia klase mums priklauso važiuoti tad paklausus kiek reikėtų primokėt, kad važiuoti 1 klase, buvo pasakyta, kad studento bilietas apskritai negalioja, o pradėjus jam skaičiuot pilno bilieto priemoką, Gari papurkštavo koks tragiškas geležinkelio servisas Lietuvoje ir nuėjo ieškoti vietų 2 klasėje, man beliko pridurti: "Aš juk sakiau...".
Puse kelio sėdėjau pakosėdama, kadangi bebėgdama prisiurbiau šalto oro, kuris sudirgino mano gerklytę.
  Atvykę į Vilnių nusprendėme užkasti ir kadangi prie stoties ne itin daug vietų užvalgyt, iš karto pasukome link McDonald'o.  Žmonių, mano akimis,  buvo stebėtinai daug.  Tiesą sakant, jei būčiau viena, turbūt greičiau nueičiau į Maximą ir nusipirkčiau pusryčiams bananą ar obuolį, bet tikrai ne pusfabrikatį iš McDonald'o. Pasiėmę cappuccino ir McWrap'us (oho, jaučiuos lyg reklamuočiau McDonald'ą) ėjome  link išėjimo.
  Prie Vichy parko buvo susirinkęs gausus būrys bėgikų ir dviratininkų. Vyko kažkokios varžybos. Vandens parke žmonių taip pat netruko. Pirmą ir paskutinį kartą, tokiame pramogų parke buvau prieš gerus 8 metus Druskininkuose. Ryškiai atmintyje įsirėžė ta akimirka, kai aš vos nenuskendau, gerai, kad šalia buvo Giedrius. Tad ir šįkart važiavau be didelio entuziazmo. Ir tiesą sakant po šio karto, kuo toliau tuo labiau vengsiu tokių vietų . Joke. Bet taip jau nutiko (taip turbūt tik man gali nutikti) , kad skrisdama vamzdyje nusibalnojau 1/3 stuburo. Gerai, kad bent maudomas nesuplyšo galutinai, o tai linksmybės pasibaigtų ankščiau laiko. Tad nuėjus į spa saloną ir paprašius nugaros masažo, buvo atsakytą, kad negalės padaryt, tad teko pasitenkinti kojų masažu bei Garra Rufa žuvytėmis.
  Grįžtant į Kauną ( vėl traukiniu) sužinojome, dar vieną naujieną, kad traukiniai būna: itin greiti, greiti, ir lėtesni. Nuo to priklauso jų kainą. Tad šįkart, aš kaip studentė, turėjau už express traukinį pakloti 11lt. Žinoma esmė ne kainoje, o fakte, kad traukinys būdamas super duper express stoja Lentvaryje ir Kaišiadoryje, kame logika mums nepavyko išsiaiškinti.
  Nespėjus atsitokėti po kelionės, kibau ruošti užkandžius vakaro šventei. Kadangi mamai nepavyko užvesti žoliapjovės, kaimynas buvo gailestingas ir paskolino savąją. Tad nereikėjo sėdėti kaip Tarzano šeimynai džiunglėse. Į vakarėlio pradžią suspėjo ir mamos draugė atvežusi iš savo sodo milžinišką dubenį braškių, salotų ir svogūnų laiškų.
  Nors šašlykai šįkart nesigavo, bet vakarą praleidome neįtikėtinai smagiai. Šventės pabaigą vainikavo specialiai užsakytas žydrasis padangių tortas, kurį meistriškai supjaustė šventės kaltininkas.

Botanikos sodas 2014

Panašu, kad tai paskutiniai metai, kai lankausi botanikos sode.

Bakalauro baigimas

Prisimenu, kai važiavau į Vilnių į stojamuosius, o štai ir atėjo diena, kai apsigyniau bakalauro darbą ir beliko sulaukti momento, kai rankose laikysiu diplomą. Per šiuos keturis metus patobulėjau. Žinoma stodama turėjau visai kitokį įsivaizdavimą apie savo busimus keturis metus universitete. Sutikau nuostabių asmenybių- dėstytojų, kuriais kaskart žavėdavausi. Gaila, kad jų tiek mažai pasitaikė mano kelyje.
 Bakalauras baigtas ir jaučiu visišką laisvę ir begalinį pokyčių gyvenime norą.

Mūsų mažos vestuvės

Neskaitant visų komiškų akimirkų Rotušėje ir Prienuose, diena praėjo nuostabiai. Tačiau pradėsiu nuo pradžių.

  Rytas prasidėjo 6 val ryto, kadangi pas visažistę užsirašiau 7 val, tuo tarpu mama nuvažiavo nupirkti gėlių mano puokštei ir pas kirpėja. Po visų procedūrų grįžome namo persirengti. Gari buvo tik ką atsikėlęs. Netrukus paskambino Ina su Mariku pasveikint mus ir žinoma pasigrožėt. 

  Prie Rotušės mūsų jau laukė močiutės, draugai, pažįstami ir atokiau pasislėpusi dalis saliutiečių. Ilgai sprendę ar eiti, ar dar neeiti į vidų, galiausiai įėjome, metrikacijos darbuotojos pasikvietė mus į kabinetą ir paprašė pateikti dokumentus. Mes padavėme tapatybės korteles ir buvo pasakytą, kad teks keisti įrašą, kadangi praeitą kartą buvome su pasais. Taip pat mus apšvietė, kad išėjus iš kabineto įvairūs žmonės siūlys mums savo paslaugas, bet metrikacijos darbuotojai su tuo nesusiję. Ir iš tiesu, vos tik išėjome priėjo moteris su vyriškiu ir paklausė ar nenorėtumėme, kad ceremonijos metu gyvai grotų F. Mendelsono maršą styginių kvartetas - ko mes atsisakėme. Tada atėjo kiti moteris ir pasikvietė į kitą patalpą kur siūlė nufotografuoti kažkokiam metraščiui bei jaunikiui, kad nuimti stresui,  išsikalti monetą. Gari žinoma atsakė, kad mes ir taip vėluojame ir staigiai pasišalino iš patalpos. Žinot, o aš stovėjau ir galvojau: "Nejaugi negalima iš anksto tokių dalykų sutarti, kad kas nori lai užsisako kvartetą, monetas, nuotraukas ir dar velniai žino ką". Iš tiesų pasijaučiau stovinti turguje kur kiekvienas rėkia: " Pigios kojinės", "Prašau, ateikit, švieži lietuviški agurkėliai".  Antra komiška akimirka buvo, kai ant padėklo padėjome tik vieną žiedą. Darbuotoja buvo tiesiog neapsakomai pritrenkta ir te ištarė: "Vienas žiedas? O tai.... čia tokia tradicija?" ir mums nieko konkrečiai neatsakius akimirką dar bandė atsigauti po šoko.  Ceremonija taip pat kėlė juoką, nes viskas taip dirbtina. "Sustokite" , "prieikite", "pasisukite" išeinant jaučiausi lyg naujas žaisliukas pagamintas fabrike ir laukiantis kada jį supakuos. Taigi beliko dar keli ceremonijos žingsniai -varpas, pranešt, kad mes susituokėme bei dovanų ir sveikinimų priėmimas. Ir štai buvo pati maloniausia dalis. Ne dėl gėlių, dovanų ar sveikinimų, bet dėl paties fakto, kad žmonės nepatingėjo ir atėjo mūsų pasveikinti, juolab, kad tai tie žmonės, kuriuos man visada džiugu matyti ir girdėti. Saluto choro atstovai neskaitant gražių gėlių, dovanų, pasveikino muzikiniu kūriniu "Ilgiausių metų", kas mane galutinai pravirkdė, o aš taip nemėgstu verk pasidažius. Nepamiršo pasveikinti mūsų Gintarė su Goda, teta Vita, Biruta,  Margarita, Ugnė su Augustinu, Ingrida, Vladikas, Gario pažįstamos. Rankos linko nuo gėlių puokščių ir dovanų tad Goda pasisiūlė padėti. O po visų sveikinimu padarėme prisiminimui bendrą nuotrauką.

Savaitė iki vestuvių

Olegas s Ana į Kauną atvyko naktį, o jau sekančią dieną anksti ryte išsiruošėme į Nidą. Atvykę į Klaipėdą manėme, kad sėkmės mus aplenkė ir debesys neišsisklaidys visą dieną. Tačiau kuo labiau artėjom link Nidos tuo oras giedrėjo ir galiausiai pro autobuso langus pamatėme saulės spindulius.  Jei ryte buvau susisukus į striukę kaip ežys tai dieną jau gailėjausi užsidėjusi džinsus.
 Atvykę į Nida pirmiausiai pajudėjome link saulės laikrodžio, o pasėdėję ten nuėjome link jūros. Tačiau nusileidę į pliažą supratome, kad atėjome į nudistų pliažą tad nuskuodėme toliau ir ten prisėdome pasideginti.

Ramovei 77 metai

Agnė pasikvietė į koncertą vykstantį Karininkų Ramovėje. Prisipažinsiu, svarsčiau eiti ar ne, kadangi namuose darbai nelaukia. Tačiau pagalvojau, kad jei nenueisiu ir visą vakarą praleisiu prie kompo  taip pat nebūsiu patenkinta ir vėl mintyse burbėsiu "Jau geriau būčiau ėjus į koncertą".

 Taigi 17 val. išsiruošiau į koncertą. Prie Ramovės jau stovėjo kariškių orkestras ir grojo maršo ritmu, o prie įėjimo budėjo du kariai pasipuošę geležiniais šarvais. Pradžioje, man net kažkaip buvo nejauku pro juos praeiti net suabejojau eiti ar palaukt kol jie pasitrauks, tačiau nesinorėjo vėluoti tad greitu žingsniu nuskuodžiau laiptais aukštyn. Mano nuostabai žmonių buvo nedaug ir didžioji dalis garbaus amžiaus senuoliai. 

Renginys prasidėjo ragų sutartine bei tautišku himnu. Koncerto metu pasirodė modernaus šokio šokėjos, muzikos akademijos vokalo studentai bei kanklininkių kolektyvas. Tad koncertas neprailgo, juolab kad stengiausi, kaip prižadėjus, padaryt bent keletą kokybiškų kadrų prisiminimui artistams.  

Vakaras lange

Dievinu saulėlydžius. Gal jeigu mano lange matytusi saulėtekiai gal ir juos pamėgčiau.

"2014 Velykos" arba "Apie ką kalba močiutės?"

Šventė - tai galimybė pasipuošti ir praleisti tą dieną šeimos ir draugų būryje.
Šias Velykas praleidome pas močiutę. Kitaip nei pastaraisiais metais į svečius atėjo ir jos senos draugės tad turėjau galimybę grįžti į vaikystę.
 Močiutės drauges puikiai prisimenu, nes vaikystėje kiekvienais metais su jomis kartu važiuodavome į Šventąją. Ten švęsdavom gimtadienius ir ne tik, eidavome kartu į pliažą ir pan. Daug metų praėjo nuo to laiko, daug pasikeitimų gyvenimuose, todėl įdomu po ilgos pertraukos vėl jas pamatyti ir paklausyti kuo jos gyvena šiandien.  

Panemunėje su Agne

Protėviai

Prisimenu paskutiniaisiais metais mokykloje istorijos mokytoja uždavė sudaryti geneologinį šeimos medį bei trumpai parašyti apie savo senelius ir prosenelius. Tada išklausinėjau visus, kuriuos galėjau: mamą, močiutes net senelio brolį. Tiesa diktofono neturėjau tad teko viską mikliai užsirašnėti į sąsiuvinį. Jaučiausi laiminga vartydama senas nuotraukas ir klausydama praeities istorijų. Žinoma ne visi panoro man tada viską papasakoti dėl asmeninių ir politinių priežasčių.
  Kiekvienais metais tvarkydama stalčius rasdavau tuos konspektus ir grįždavau prie minties "Kaip smagu būtų sudėti visus pasakojimus ir nuotraukas į vieną knygą, o gal net aplankyti tas vietas, kuriose buvo protėviai ir net sužinoti daugiau".
  Ir štai atėjo metas, kai suprantu "Jei ne dabar tai niekada". Žinot, kartais viduje viskas verda, norisi tiek daug visko padaryti, bet jauti kaip laikas byra lyg smėlis tarp pirštų. Šiuo metu būtent taip ir jaučiuosi. Atrodo, kad jei to nepadarysiu dabar, nutiks kažkas blogo. Gal tai praradimo...nerimo jausmas? Taip... tikriausiai.   Nerimo, kad ateinančios kartos nesužinos apie savo šaknis. Neprisilies prie prosenelių gyvenimo istorijų , nepasimokys iš jų klaidų, nežinos iš kur ir kas jie.
  Pradžioje norėjau tiesiog sudėlioti į knygą nuotraukas su komentarais: veikėjai, vieta, metai. Bet kuo toliau, klausydama močiučių pasakojimų svarstau, kad turiu parašyti visą įmanomą biografiją, istorijas, prisiminimus apie juos.
 Jau po truputį pradėjau skanuoti senas nuotraukas. Turbūt seniausia jų yra 1900 metų. Iš vienos pusės atrodo ne itin sena. Bet iš kitos juk tai reiškia, kad jau praėjo šimtmetis. Aš žinoma suprantu, kad kai kurių šeimų geneloginis medis siekia XVIII-XIX a. , tačiau mano protėviai nebuvo itin sėslūs. Todėl itin sunku atkasti informaciją.
  Šiaip ar taip tikiuos, kad man užteks kantrybės išpildyti savo grandiozinį sumanymą.

Antroji stovykla. Mockynė

Štai ir praėjo daugiau nei metai nuo praeitos stovyklos ir mes vėl su mylimu choru susirinkome Mockynėje.
Šįkart viskas buvo kitaip. Negaliu sakyt, kad geriau ar blogiau. Tiesiog kitaip.
  Pirmas skirtumas tai, kad nebuvo vakaruškos, didžioji dalis išėjo į pirtį, o kadangi aš buvau peršalus man buvo ne iki jos.
  Antras skirtumas - tai , kad dirbau su bosais  ir su naujais kūriniais susipažinau jau bendrose repeticijose.
Taip pat vakaras buvo suplanuotas V&V tad praleista užstalės dainų dalis.
Šiaip ar taip viskas baigėsi disco laikų diskoteka kaip ir praeitais metais.
P.S. Tiesa šįkart stovykloje buvome kartu su Gariu.

Vaida- merginų vadovė stovykloje

Pokyčių metas ir vertybės

Jau senokai čia nesirodžiau. Tam yra kelios priežastys. Pirmoji - tai, kad be galo daug naujienų, kurių dar nesugebu suvirškinti t.y. įsisąmoninti, suvokti. Netolimoje ateityje laukia daug pokyčių ir iššukių, kurie jau dabar neduoda man ramybės. Pradėsim nuo to, kad šie studijų metai yra paskutiniai ir bakalauro ginimas ne už kalnų. Kaip ir daugelis studentų vis stūmiau laiką, o štai likus 2 mėnesiams bandau susiimti ir kibti į darbus. Pradinė mano bakalauro tema buvo "Estetinio skonio lavinimas muzikos pamokose", vėliau, po katedrinio ginimo ji deformavosi į "Klausomos muzikos diapazoną ir analizę". Darbo esmė ištirti kokią muziką ir kodėl  klauso šių laikų paaugliai. Tad po truputį bandau atsakyti į šį klausimą. 

 Po kelionės į Izraelį svarsčiau klausimus apie persikėlimą ir tarptautinės programos studijas tenai arba bandymus stoti į magistrą čia Lietuvoje. Tačiau kelių savaičių bėgyje viskas apsivertė aukštyn kojom ir galiausiai priėjome (aš ir Gari) prie išvados, kad bus geriausia jeigu aš jau šiais metais persikraustysiu į Izraelį. Ir suprantama, viena yra pasakyti "Išvažiuoju gyvent į Izraelį", o visai kitą suprasti, kad tu tikrai išvažiuoji. Išvažiuoji ten kur neturi draugų ,pažinčių, kur svetimi žmonės, kultūra, tradicijos, klimatas, kalba. Tai lyg statyti namą ar gimti iš naujo ir mokintis laikyt šaukštą rankoje. 

  Antras dalykas - vestuvės. Kad galėčiau gyvent Izraelyje tai vienintelis kelias. Suprantama, žinojau, kad ankščiau ar vėliau ši diena ateis. Neslėpsiu, kaip ir kiekviena mergina turėjau viziją, kokių vestuvių norėčiau ir pan. tačiau būkim realistais ir supraskim, kad gyvenimui nusispjauti į jūsų norus ir svajones. Todėl planuojant  kaip praleisti tą ypatingą vestuvių dieną, kuri tikies, kad gyvenime bus vienintelė, kartais priartėji prie apatijos.  Nes supranti, kad šios vestuvės tik formalumas. Nebus nei vestuvinės suknelės, nei žiedų, nei giminės, nei tavo draugų nei puokštės gaudymų, tortų ir party iki paryčių. Jokios simbolikos tik rankoj popierėlis gerai vietai nusivalyti.  O dar tie nenustygstantys  patarėjai su patarimais ir priekaištais. Vieni sako "O kaip nebus baltos suknėlės, juk pirmą kartą išteki", "Be žiedų? Būtinai reikia žiedų", "O tai kaip jos mama bus, o manęs nebus", "Turiu vieną dukrą ir nesudalyvausiu vestuvėse","Galime, kad ilgai neruošt nupirkti mišrainių ir viso kito iš maximos ir pasėdėti". Į ką atsakai, kad paliksi visą tai sekančiam kartui, tuo pačių suprasdamas, kad gal nevisi sulauks to antro karto ir gal verta pažymėti šią datą. Ir pradedi galvoti "Na  gal iš tikro reiktų užsakyt restoraną ir kažkaip atšvęsti tą dieną", "Ir gal žiedų paieškoti". Bet tada vėl į ausį šnabždą velnias "O kam tau tie žiedai, jei bus antros vestuvės, kur tu juos dėsi, galiausiai kam pinigus leist", "O kam švęsti, juk bus antros vestuvės ir kas norės tas atvažiuos". Ir čia supranti, kad tu jau nieko nebenori ir tenori, kad kažkas sukurtu puslapį, kuriame  paspaudęs mygtuką "Sutinku" amžiams ar kelioms savaitėms, kaip dabar įprasta, būtum sujungtas santuokos saitais. Nereikėtų nei puoštis, nei ruoštis, nei jaustis kaltu, kad kažkam neįtikai. Bet galiausiai ateina momentas, tu nuo visko atsiriboji ir sakai sau "Tai mūsų diena, ką norim tą darom". Visą tai gyvenimo mažmožiai ir ką bepadarysim pasaulis nesugrius juk svarbiausia nepamiršti santuokos esmės - nugyventi meilėje ir santaikoje.

Israel 2014

Pradinukai po 12 metų

Per savo gyvenimą pakeičiau trys mokyklas, tačiau kaip bebūtų keista susitinkame tik su klasiokais iš pradinės mokyklos. Nežinau iš kur tas noras karts nuo karto susitikti, apkalbėti tuos, kurie susitikime nedalyvauja, prisiminti pirmąsias meiles, keliones su tėveliais ir klasės auklėtoja bei papasakoti ką veiki dabar  ir ką ruošiesi veikti už kelių metų. Į susitikimus dažniausiai ateina tie patys žmonės, tiesa būna ir išimčių -malonių staigmenų, bet labai retai. Mokyklos laikais nebuvau itin aktyvi išvykų dalyvė, nes niekas iš mano tėvų nevairavo, todėl reikėdavo  prisišlieti prie tų  kas turėjo mašiną. Tų kelionių akimirkos atmintyje skraido kaip trumpametražiai filmai. Ir visgi prisimenu, kad ir tada buvau individualistė. Pirmenybę teikiau pabuvimui su savimi, o ne kompanijoje. Viena mediniame namelyje, viena palapinėje... Gal todėl kartais galvoje per klasės susitikimą  šmėsteli klausimas :"Ar aš turėčiau čia būti?".