Bat Micva

Gario kolega iš armijos pakvietė mus padainuoti-pagroti jo dukters Bat Micvoje. Jei kas nežino, Bat Micva (mergaitėms ) Bar Mitcva ( berniukams) nusako, kad mergaitė ar berniukas tapo religiniu atžvilgiu pilnamečiai. Paklausit kokiam amžiui sukakus švenčiama ši šventė? Kai mergaitei sukanka 12, o berniukui 13. 

Taigi, pasirengimas koncertui.  Pradžioje mes jam davėme savo sąrašą su dainomis, kurias gerai žinome ir galime atlikti, tačiau po to netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojom. Vieną dieną Garis sako :"Mergaitė mums atsiųs dainų sąrašą, o mes turėsim išssirinkti kokias dainas atliksime". Pradžioje, kai tik sužinojau apie pakvietimą galvojau: "Jau muzikai visai neskiriu laiko. Gerai pakartosim senas dainas ir pakoncertuosim ( nežiūrint į tai, kad reik ruoštis egzaminamas, daryt įvairius namų darbus ir dirbti). Tačiau, kai išgirdau, kad reiks paruošti visą programą dainų, kurių gal  net gyvenime negirdėjau - tai truputį įsiutau. Dabar nepasakosiu kiek laisvo ir nelaisvo laiko man kainavo išmokt tas dainas, tačiau viskas baigėsi gerai. Paruošėme 12 kūrinių hebrajų kalba programą, net viena dainą ( Matanot ktanot )atlikau kartu su šventės kaltininke.  Šventės progą,  mergaitės tėvas užsakė specialiai baltą rojalį, kuriuo man akomponavo Garis. Viena diena rojalio nuomos su atvežimu, išvežimu ir derintoju kainuoja ~2000 šekelių( t.y. ~460 eurų) . Aš jau nekalbu apie salės su lauko terasa nuomą, banketą 200-ams žmonių, didžėjų, fotografą, operatorių, atskirą desertų stalą. Visą tai primena amerikietišką programą "My super sweet 16", kur merginoms rengė milžinišką šventę su asmeniniais pakvietimais įvairių formų nuo popierinių iki usb su video pakvietimu ir galiausiai šventės pabaigoje atvažiuodavo kokia nors super duper dainininkė ar dainininkas, o tėvai pabaigai padovanodavo Rolex laikrodį ar prabangų automobilį. Na dvylikmetei žinoma niekas nedovanojo jokių brangių niekalų, bent jau ne šitoje šventėje, tačiau žinoma visi atėję prie įėjimo turėjo įmesti į seifą vokelį su tam tikra pinigų suma. Aš žinoma nežinau ar tai padengė visas šventės išlaidas, bet manau nemenkai kompensavo. Net susimasčiau...vargu ar mano šeima ir net didelė dalis Lietuvos šeimų būtų galėjusios surengti tokią šventę, turbūt kelis metus po to gražinėtų skolas. Iš kitos pusės ar visos Izraelio šeimos taip švenčia ?

  Kaip suprantate tai didelė šventė mergaitei ir būtent ji yra visos šios šventės centras. Tad grojamos visos jos mėgstamiausios dainos, skaitomi tėvų pasisakymai, rodomos ekranuose jos viso gyvenimo nuo gimimo nuotraukos, ji dainuoja, šoka...na ir žinoma po kiekvieno pasirodymo visi svečiai kartu šoka pagal didžėjaus bytą. 

  Ar man patiko šventė? Neskaitant visų tų rytietiškų melodijų ir garsių žemų dažnių nuo kurių linko ausys, neskanių košerinių desertų, galiu pasakyt, kad taip. Žinoma man neįprasta matyti tokioje šventėje ne šeimos žmones, t.y. tėvų darbo kolegas ir pan., bet tokia jau tradicija Izraelyje, kad per visas tokio tipo šventes kviečiami visi tolimi giminaičiai ir  pažįstami. 

Rytinė išpažintis

Šabas. 6:30. Akys plačios, ausys stačios. Nežinau kas nutiko su manim Izraelyje. Gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad išeiginę dieną, savo noru kelsiuos iš lovos taip anksti. Tiesa tai turbūt pirmas kartas, kai taip anksti atsikėliau, nes dažniausiai tiesiog anksti ryte prabundu, pažiūriu į laikrodį ir galvoju: "Ok, Atsikelsiu dabar ir kas toliau? Ką veikti?".Ir toliau guliu lovoje, bandydama šiek tiek pasnausti.  Tiesa šiandien taip pat aplankė tokia mintis, tačiau prisiminus, kad galiu pagaliau užeit į blogą ir pabaigti šimtus pranešimų, kurių negaliu visus metus užbaigt, privertė atsikelt ir parašyti šį pranešimą.

  Taigi, rytas buvo visai šviesus ir gražus. Dabar žiūriu susikaupė debesys, dangus tamsus lyg prieš lietų. Net įjungiau stalinę lempą. Kad vyro neprižadinti, užsidėjau ausines ir klausau pamėgtų atlikėjų naujų dainų. Kalbant apie muziką... Tai juk ankščiau buvo visas mano gyvenimas. Aš ją nuolat klausiau, dainavau, grojau. Dabar tam turiu taip mažai laiko, kad kai manęs Garis paklausia, kas čia dainuoja per radiją, galiu atspėti tik pagal atlikėjo tembrą. Trūksta muzikos. Taip trūksta. Universitete beveik neturiu muzikinių dalykų. Tiksliau visai neturiu. Tai kas su muzika susiję tai tik pamokų vedimas ir metodologija kaip vesti. Choro nebelankau, nes laiko nėra. Namuose dainuoju tik kai reikia paruošti kokią programą koncertui (pvz. Gario draugo dukros Bar Micvai) arba įrašams senų dainų, močiutės gimtadienio proga. 

  Facebook'as vis primena kas vyko prieš metus, prieš du ar net šešis. Taip greitai laikas bėga. Jis jau Lietuvoje greit bėgo. Tačiau dabar, kai sulyginu save prieš du metus, prieš metus ir dabar... Matau, kad tiek daug visko įvyko. Tiek daug visko išgyventa ir vis dar išgyvenama. Po pusės metų buvimo šalyje, ėjau darbintis į drabužių parduotuvę ir pergyvenau, kad nepriims, nes visą ką moku tai pasakyt iš kur aš ir koks mano vardas. Vis kviesdavau koleges, kad padėtų išverstų, o kartais net iš nevilties pradėdavau kalbėt su klientais angliškai, o dabar jau iš pusės žodžio suprantu ko jie nori.  Kai stojau rugpjūčio mėn į univerą galvojau: "Jetau, prieš metus dar tik ruošiaus kalbą mokintis". Jau įstojus univerą, spalio mėn. prisistatant paskaitoje sakiau, kad šalyje esu mažiau nei pusantrų metų, o kursiokams giriant, kad tokį trumpą laiką šalyje ir taip gerai kalbu hebrajiškai mintyse galvojau: "O taip... O prieš metus, tokiu laiku tik antrą mėnesį ėjau hebrajų kalbos kursus, o dabar aš jau universitete, kur teks kaskart paskaitose kalbėt hebrajiškai." Ir štai semestro pabaiga. Aš pati bandau aprašinėti hebrajiškai matytas pamokas (pradžioje rašiau lietuviškai, o Garis versdavo). Po truputį bandau suprasti ką aiškina dėstytojai paskaitų metu, o ne versti viską iš konspektų. Rečiau įrašinėju į diktofoną paskaitas ir praktikos susitikimus (pradžioje labai tai praktikavau). Net hebrajiškų dainų tekstus skaitau hebrajų kalba, o ne traskripcijom. Tačiau... vis dar jaudinuos, kai reikia vesti mokiniams pamokas, kai skambina nežinomas numeris ir reik pakelt ragelį, kai reikia dirbti grupėse, atsakyt į kokį protingą klausimą, kurio net nesupratau  ir net paprašyt kurso kolegų konspektų. Taip... pradžia ji tokia. Gal mano klasiokams ir pažįstamiems pradžia svetimoj šaly ( Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje) buvo lengvesnė dėl mažesnio kalbos ir kultūrų barjero, bet mano patirtis ji tokia...karti. Bet nenoriu užbaigti įrašo taip pesimistiškai. Gyvenimas tęsiasi ir aš pradedu suprasti, kad viskas mūsų rankose. Sutinku žmones, kurie šaly jau daugiau metų nei aš ir visiškai nekalba hebrajiškai arba kalba visą laiką esamąjam laike. Tokiom akimirkom savivertė pakyla ir vaikštau išdidi kaip povas. Žinoma yra ir tokių, kurie dar labiau pažengę nei aš ar bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir būtent šie žmonės priverčia praregėti ir tobulėti ir suprasti, kad daug dirbant galima daug pasiekti. 

Goren parke su lietuviais

Iš tiesų, kai pamačiau pranešimą, kad organizuojamas žygis į Montforto pilį ar turbūt tiksliau tvirtovę, masčiau gal nevažiuot juk jau esame buvę. Ir buvom tokiomis ekstremaliomis salygomis, kad vargu šįkart taip patiks (pasakojimas apie pirmą kartą Montforto tvirtovėje čia) Tačiau, mūsų Tadas, kuris organizavo žygį, pasiūlė tokį įdomų maršutą apie kurį mes net nežinojom, kad turbūt Montfort pilis ir Goren parkas galutiai tapo mano mylimiausia vieta Izraelyje.