Pavasario darbai sode

Šiandien buvau bibliotekoje. Pasiėmiau trys M.Bulgakovo knygas. Laukia ilgas savaitgalis tad galėsiu skaityti.
Chore taip pat buvo smagu, trečiakursiai dirigavo pasirinktus kūrinius. Dėstytojas pasiūlė Sigitai padiriguoti be rankų. Pabandyti parodyti  chorui tai ko ji nori kitais būdais: žvilgsniu, mimika, kūnu. Ji visai neblogai susitvarkė.

Panemunės parkas

Po paskaitų buvau susitarus susitikti su Edžiu ir atiduoti jam jo knygą. Oras buvo gražus, turėjau apie 3h laisvo laiko  tad susitarėme susitikti Panemunės parke. Prieš tai užsukau į kepyklėlę ir nusipirkau savo mylimų ragelių su karamele, o tada jau leidausi į kelią. Atvykau gana anksti, Edis parašė, kad vėluos, nes nespėjo į autobusą. Nusprendžiau užkasti. Vėliau, kad laikas neprailgtų, išsitraukiau fotoaparatą ir ėjau pasivaikščioti. Žmonių buvau labai daug: didelė dalis važinėjo dviračiais, bėgiojo, vedžiojo šunis, vaikščiojo parke. Keista, per visą tą laiką, nesutikau nė vieno fotografuojančio.

Eksperimentai

Šiandien ėjau pas siuvėją matuotis suknelės. Išėjusi iš jos, žiūriu, lyja, o aš nepasiėmiau skiečio. Galvojau, kol eisiu gal nustos. Nė velnio ! Permirkau kiaurai lyg būčiau tik ką išlipus iš baseino. Grįžus namo iš karto persirengiau.

Saluto jubiliejus

Neįtikėtina, bet ši diena atėjo. Diena, kai mūsų chorui suėjo 5metai. Tą progą filharmonijoje atlikome Karl Jenkinso mišias už taiką.
  Mano gerklės skausmas perėjo į naują stadiją- slogą. Aš suprantama stengiausi į tai žiūrėti optimistiškai, nes juk kai sergi sloga lengviau pasiekti aukštas natas ir jei būčiau burbėjus nuo pat repeticijos pradžios man tikrai netaptų lengviau.
  Atėjus į filharmoniją kaip visad patraukiau link mažosios salės, bet ten buvo tik Eglė ir Jonė, bei Neringa, kuri dėliojo tortus, nes būtent mažojoje salėje vyko šventė. Visi kiti buvo kitoje patalpoje.

Kodėl ne penki?

Repeticija su orkestru. Konferencija

Ketvirtadienį iš muzikos istorijos paleido ankščiau į chorą akademijoje  neėjau , nes žiauriai skaudėjo gerklę, o puse 16h laukė choro repeticija su orkestru. Ne pirmą kartą dainuojame su orkestru, bet tik šį kartą pastebėjau, kokia betvarkė vyksta repeticijos metu: vieni skaito žurnalą, kiti geria kavą, smuikininkės pina viena kitai kasytes, violončelistas  apskritai atėjo įpusėjus repeticijai, Žodžiu- vaizdelis kraupokas. Tikėkimės, kad per koncertą bus geriau.
  Penktadienį, nors ir nelabai gerai jaučiausi, ėjau į konferenciją. Suprantama, kol sprendžiau klausimą eiti ar neeiti, žvilgtelėjus į laikrodį pamačiau, kad vėluoju. Atėjau pavėlavus, salėje jau sėdėjo būrys žmonių, bet laisvų vietų dar buvo likę. Prisipažinsiu, kad konferencija man visiškai nepatiko, tiksliau jokios informacijos ar naudos man nedav.ė, tik veltui sugaišau laiką. O aš net pasiėmiau fotoaparatą, galvojau galėsiu ką nors nufotografuoti ar nufilmuoti. Išėjus iš konferencijos nusprendžiau bent truputį pasivaikščioti, kadangi lauke buvo gražus oras.

   Tiesa, kiek vėliau jis subjuro. Na, bet svarbiausia, kad nelijo.

Pirmadienis - laisva diena. Pražydo

Po vakarykščio pasivažinėjimo dviračiu skauda ne kojas, o rankas. Bet dienoraštis ne apie tai.
  Prabudus ryte pamačiau, kad lauke apsiniaukę ir lyja. Tad buvo aišku, kad šiandien neisiu važinėti dviračiu. Bet apie 11h parašė kursiokė Edita ir paprašė, kad duočiau jai metodologijos konspektą. Suprantama, kad tokiu oru nesinori niekur eiti, bet prižadėjau, kad konspektus paskolinsiu. Kai pagalvojau, kad iki akademijos 15min ėjimo, nusprendžiau pasielgti drastiškai -važiuoti dviračiu. Man privažiavus prie akademijos pamačiau, kad ir Edita atskuodžia. Padaviau konspektą ir laukiau kol skaitykloje atsišvies. Praėjo gal 15-20min nusprendžiau paskambinti ir sužinoti kur ji dingo. Edita jau ėjo link manęs, atidavė konspektą, o aš keliavau namo. Grįžus namo nusiėmiau šlapius drabužius ir nusprendžiau, kad tokiems pasivažinėjimams reikia įsigyti ilgą neperšlampamą striukę arba nė rato nekelti iš namų tokiu oru. 
  Sėdusi prie kompiuterio žvilgtelėjau į palangę ir  pamačiau, kad viena iš mamos orchidėjų pražydo, o tiksliau vienas žiedelis, o vazonų vien mano kambaryje stovi trylika. Suprantama, kad griebiau fotiką ir ėmiau pyškinti žiedą ir dar neprasiskleidusius pumpurus. Tad tą progą pasidalinsiu su jumis keliais kadrais.

 

Pas močiutę...

Šiandien buvo gan neįprasta diena. Ji beveik nieko nesiskiria nuo kitų sekmadienių, bet..
 Šiandien prabudau 6h ryto ir pagalvojau, gal eiti pavažinėti dviračiu ar riedučiais, o gal nueiti pabėgioti prie Nemuno. Galiausiai tokie mano pamąstymai užsibaigia tuo, kad aš užmiegu ir prabundu apie pietus, bet šįkart nutiko kitaip. 6:30 aš atsikėliau, padariau rytinę mankštą, papusryčiavau ir apie 7h išėjau važinėtis dviračiu. Prisipažinsiu nuvažiavau iki akademijos, pasigrožėjau Kauno panorama ir grįžau, nes nors ryte ir nebuvo labai šalta, bet pūtė šaltas vėjas, o aš išvažiavau be kepurės ir pirštinių. Tad apie 7:30 grįžau namo, paslampinėjau po namus ir nusprendžiau pasirašyti metodologijos egzaminui konspektą. O 10h išėjau į ofisą. Grįžus susikroviau kuprinę ir išvažiavau dviračiu (taip taip..) pas močiutę. 
Kelionei baiginėjantis keikiau save. Ne todėl, kad išsiruošiau pas močiutę dviračiu ir  pavargau, o todėl, kad užsidėjau žieminę striukę. Pagaliau atvažiavus pas močiutę ir pažiūrėjus į veidrodį, pamačius savo atvaizdą prisiminiau žiemą. Veidas buvo burokėlių spalvos. Neilgai trukus atvažiavo močiutės draugė Ina su anūke tad sėdome prie stalo.    

Koncertų savaitė

Nors atostogos ir baigėsi, bet šią savaitę praleidau prasmingai.
Nuo antradienio iki šiandienos  vyko XXI Tarptautinių jaunųjų muzikantų festivalis. Choristė Neringa parūpino man nemokamus pakvietimus į festivalio koncertus. Tad trečiadienį parašiau Edžiui ir ėjome į koncertą. Tą dieną koncertavo vaikinas  Eugene Chepovetsky iš Latvijos, pianistės Kamilė Zaveckaitė ir Anahit Aroushanyan .Kaip įprastai skambėjo klasicizmo ir romantizmo epochų kūriniai. Mano nusivylimui pianistė iš Kosta Rikos šiemet į festivalį neatvyko kaip beje ir Alexandra Masaleva.
 Penktadienio vakarui turėjau 4 pakvietimus, bet deja niekas nerado laiko prisijungti išskyrus kursioką Tomą. Koncertą pradėjo pianistas iš Prancūzijos Alexandre Kantorow. Jis berods atliko F.Šopeno, S.Rachmaninovo, F.Listo kūrinius. Labai gerai pasirodė. Po jo grojo akordeonistė Maryia Arol iš Gudijos ir pianistas bei violončelistas Kuisma Sippola. Jis pirmiausia atliko 3 kūrinius fortepijonu, o vėliau violončele. Bet vis gi padariau išvadą, kad koncertą galėjo užbaigti prancūzas, nes jis stipriau pasirodė.
 Šiandien ryte ėjau į dirigavimo paskaitą. Grįžau apie 13h, o vakare ėjau į baigiamąjį festivalio koncertą. Išgirdau dar negirdėtus atlikėjus ir jau festivalio metu matytus veidus. Šį kartą atlikėjai koncertavo su Kauno miesto simfoniniu orkestru, kuriam vadovavo Martynas Staškus. Pirmoje dalyje skambėjo Haidno, Mocerto koncertai, bet kadangi aš nesu klasicizmo mėgėja tai jaučiau, kad mano protas ir širdis atsijungę :D Kas nustebino tai, kad šiandien pagaliau susirinko beveik pilna salė, nes kitomis festivalio dienomis klausytojų buvo labai mažai ( net į balkoną neleido). Labai apmaudu, kai susirenka taip mažai žmonių. Tiesiog aš žinau kaip nesmagu, kai tu ruošiesi koncertui,  išeini į scena, o ten sėdi tik keli klausytojai. O juolab šiuo atveju, kai jaunimas atvažiavo iš užsienio. Bet grįžkim prie festivalio. Mano dėmesį patraukė antroje dalyje skambėjęs Mocerto koncertas fortepijonui ir orkestrui atliekamas Barbare Tataradze. Ai, dar vienas juokingas dalykas, tas pats koncertas skambėjo pirmos dalies pabaigoje, bet jį atliko suomis Kuisma Sippola. Mes su Ramute susižvalgėme, sakom "Nejau čia tas pats koncertas", Žiūriu ir kiti žiūrovai šnabždasi. Bet visgi gruzinukė geriau atliko koncertą. Daug jausmingiau, išklausytai. Vėliau grojo saksofonistas iš Norvegijos Havard S. Njolstad. Jis atliko A.Glazunovo koncertą saksofonui ir orkestrui. Kūriniui įpusėjus, Ramutė atsisuko į mane ir sako " Jis basas". O man pasigirdo jis pasas. Galiausiai iš trečio karto kai pasakė "Jis basas. Be batų" pažiūrėjau į jo kojas, žiūriu iš tiesu be batų. Matyt taip geriau jaučia atramą. Sugrojo labai šauniai, beje labai įdomus kūrinys, toks kontrastingas, spalvingas savo nuotaikomis  Koncerto pabaigoje pasirodė Alexandre Kantorow iš Prancūzijos. Atliko negirdėtą koncertą, bet man patiko ir ne man vienai. Vaikinas susilaukė tiek plojimų, kad bisui sugrojo dar vieną kūrinuką po kurio buvo publikos iškviestas dar kartą į sceną. Man rodos visa man patikusi trujlė buvo grįžus į sceną: gruziniukė sugrojo kūrinuką bisui, prancūzas tik saksofonistas nesugrojo, bet taip pat susilaukė didelių klausytojų ovacijų.
Taigi, esu pilna teigiamų emocijų . Mano savaitė nusisekė. Tiesa savaitė nepasibaigė, ryt važiuoju pas močiutę švęsti Velykų.O ateinančią savaitę laukia daug atsakingų darbų. Tad iki greito, mielieji !

Močiutės gimtadienis

Šiandien išsiruošiau į močiutės gimtadienį. Ruošiausi dėtis žieminį paltą, bet mama pasakė užsidėti ką nors lengvesnio. Užsidėjau puspaltį. Išėjau iš namų. Besileisdama laiptais pamačiau kaip nuvažiavo 18-as autobusas ir pagalvojau "O ar aš pasiėmiau nuolatinį". Tad teko grįžti namo. Nuolatinį buvau palikusi palto kišenėje. Galiausiai pėstute nuėjusi iki centro nupirkau gėlių ir patraukiau link stotelės laukti autobuso. Neilgai trukus atvažiavo 21-as autobusas. Įlipau ir atsisėdau. Prieš mane sėdėjo senyvo amžiaus vyriškiai, kurie kalbėjo apie ūkiškus darbus, vargingiausią kaimo gyventoją , mankštą, fizinį darbą ir tai kaip svarbu žmogui judėti. Tad kaip supratot visą kelią važiuodama klausiausi svetimų žmonių pokalbių.
  Pas močiutę turėjo atvažiuoti mano brolis ir sesė -Augustinas ir Ugnė, bet jų dar nebuvo. Bet močiutė jau buvo padengusi stalą. Po valandos atvažiavo ir šeimyna: Augustinas, Ugnė, Valė, jos motina, teta. Vėliau prisijungė močiutės draugas Jonas, mano pussesėrė Inga, Jono anūkė Kristina su vaikinu. 
  Sėdėjome beveik iki 19h. Autobusas apsireiškia ten tik 3 kartus per dieną tad Valė pasisiūlė pavežti iki Vilijampolės tilto, o po to jau ėjau kaip visad pėstute. Tikėjausi, kad spėsiu į chorą, bet deja mieste atsiradau tik 19:30 tad nusprendžiau, kad neverta eiti.

Gimtadienio akimirkos

Dar gyvena Velykų nuotaikom

Antra Velykų diena...

Sekantį savaitgalį per stačiatikių Velykas mama dirbs tad kiaušinius nudažėme vakar. Naudojome tradicinį būdą- dažėme svogūnų lukštais.

Susitikome su Kristina...

Vakar su Kristina susitarėme susitikti. Tad puse 16h turėjome susitikti prie rajono sankryžos.Pasakiau, kad pasiimsiu fotiką ir pasifotkinsime.Man besiruošiant gavau sms -"Susitinkame 16h." Vėliau atėjo dar vienas sms ir dar vienas su vis vėlesniu meet'o laiku, nusprendžiau užkasti.

Sniegas ištirpo, bet vėl snigs.

Vakar visą dieną snigo, o šiandien švietė saulė ir sniegas ištirpo. Krokai išgyveno šias permainas, bet jiems teks dar truputi pakentėti, nes per orų prognozės sakė, kad šeštadienį vėl snigs tad margučius ridensime ant sniego.

Vakar

Šiandien

Stravinskis ir Kokto arba kaip Ilana ruošiasi muzikos istorijos atsiskaitymui

Стравинский и Кокто

Однажды в конфетном Париже
Стравинский обнялся с Кокто.
Тот вымолвил: «Игорь! Что пишешь
На ворохе нотных листов?»

« – По-новому славлю Эдипа,
Бесславного столько Веков!» –
И, сидя под сладкою Липой,
Улыбкой коснулся висков.

« – А кто ж тебе пишет Либретто?»
« – Не знаю... По-моему, Ты!..»
Кокто рассмеялся на это,
Отпив из стакана Воды.

                                                                                                                Владислав Каштамов

Prieš kelis metus žiūrėjau filmą apie Coco Chanel ir Igorį Stravinskį (Rež. Jan Kounen). Iš tiesu, prisimenu labai laukiau šito filmo, bet pažiūrėjus, jis man didelio įspūdžio nepaliko. Kodėl jį prisiminiau šiandien? Muzikos istorijos turėjau atsakyti į klausimą "Ž.Kokto įtaka I.Stravinskio kūrybai. Kas nežinote, Ž.Kokto buvo prancūzų rašytojas, dailininkas. Taigi, knygose išsamaus atsakymo apie Ž.Kokto įtaką kompozitorui Stravinskiui neradau tad teko įsijungti visagalį google. Ir kaip jums atrodo, ką aš radau? Ogi tik keletą straipsnių apie Stravinskio ir Kokto bendrą darbą -operą-oratoriją"Edipas-karalius" ir šį eilėraštuką. Bet dabar paklausit prie ko čia filmas? Google nebuvo tikras, kad aš ieškau būtent Ž.Kokto ir pasiteiravo gal aš ieškau Coco. Ir čia įsijungėme mano fantazija. Gal režisierius Jan Kounen išgalvojo tą istoriją su Coco, o gal sumaišė Koko su Kokto? O gal koks režisierius pareikš, kad Stravinskis buvo gėjus ir sukurs apie tai filmą?

   Tai koks šio dienoraščio moralas? ..Mm.. turbūt  geriau  ruoštis egzaminui  knygų pagalba, o ne visagalio interneto, kuris dar labiau supainioja mintis.
 

  

I'll be back...

Ir šį kartą aš ne apie Arnoldą Švarcnegerį, o apie sniegą. Aš tikėjausi, kad jis nebegrįš. Tiksliau tikėjausi, kad jei jis grįš tai tik žiemą, o dabar juk pavasaris,  jau balandžio 2diena. Bet pradėsiu nuo pradžių.
 Šiandien išsiruošėme su mama pirkti man krepšio tiksliau ne man, o fotoaparatui. Parduotuvėje buvo likęs chaki spalvos didelis krepšys ir mažesnis juodas. Šįkart fotoaparato su savimi nesinešiau tad truputi dvejojau dėl to mažo. Bet visgi galiausiai išsirinkau juodą, nes chaki spalvos pasirodė pernelyg didelis.