Bakalauro baigimas

Prisimenu, kai važiavau į Vilnių į stojamuosius, o štai ir atėjo diena, kai apsigyniau bakalauro darbą ir beliko sulaukti momento, kai rankose laikysiu diplomą. Per šiuos keturis metus patobulėjau. Žinoma stodama turėjau visai kitokį įsivaizdavimą apie savo busimus keturis metus universitete. Sutikau nuostabių asmenybių- dėstytojų, kuriais kaskart žavėdavausi. Gaila, kad jų tiek mažai pasitaikė mano kelyje.
 Bakalauras baigtas ir jaučiu visišką laisvę ir begalinį pokyčių gyvenime norą.

Mūsų mažos vestuvės

Neskaitant visų komiškų akimirkų Rotušėje ir Prienuose, diena praėjo nuostabiai. Tačiau pradėsiu nuo pradžių.

  Rytas prasidėjo 6 val ryto, kadangi pas visažistę užsirašiau 7 val, tuo tarpu mama nuvažiavo nupirkti gėlių mano puokštei ir pas kirpėja. Po visų procedūrų grįžome namo persirengti. Gari buvo tik ką atsikėlęs. Netrukus paskambino Ina su Mariku pasveikint mus ir žinoma pasigrožėt. 

  Prie Rotušės mūsų jau laukė močiutės, draugai, pažįstami ir atokiau pasislėpusi dalis saliutiečių. Ilgai sprendę ar eiti, ar dar neeiti į vidų, galiausiai įėjome, metrikacijos darbuotojos pasikvietė mus į kabinetą ir paprašė pateikti dokumentus. Mes padavėme tapatybės korteles ir buvo pasakytą, kad teks keisti įrašą, kadangi praeitą kartą buvome su pasais. Taip pat mus apšvietė, kad išėjus iš kabineto įvairūs žmonės siūlys mums savo paslaugas, bet metrikacijos darbuotojai su tuo nesusiję. Ir iš tiesu, vos tik išėjome priėjo moteris su vyriškiu ir paklausė ar nenorėtumėme, kad ceremonijos metu gyvai grotų F. Mendelsono maršą styginių kvartetas - ko mes atsisakėme. Tada atėjo kiti moteris ir pasikvietė į kitą patalpą kur siūlė nufotografuoti kažkokiam metraščiui bei jaunikiui, kad nuimti stresui,  išsikalti monetą. Gari žinoma atsakė, kad mes ir taip vėluojame ir staigiai pasišalino iš patalpos. Žinot, o aš stovėjau ir galvojau: "Nejaugi negalima iš anksto tokių dalykų sutarti, kad kas nori lai užsisako kvartetą, monetas, nuotraukas ir dar velniai žino ką". Iš tiesų pasijaučiau stovinti turguje kur kiekvienas rėkia: " Pigios kojinės", "Prašau, ateikit, švieži lietuviški agurkėliai".  Antra komiška akimirka buvo, kai ant padėklo padėjome tik vieną žiedą. Darbuotoja buvo tiesiog neapsakomai pritrenkta ir te ištarė: "Vienas žiedas? O tai.... čia tokia tradicija?" ir mums nieko konkrečiai neatsakius akimirką dar bandė atsigauti po šoko.  Ceremonija taip pat kėlė juoką, nes viskas taip dirbtina. "Sustokite" , "prieikite", "pasisukite" išeinant jaučiausi lyg naujas žaisliukas pagamintas fabrike ir laukiantis kada jį supakuos. Taigi beliko dar keli ceremonijos žingsniai -varpas, pranešt, kad mes susituokėme bei dovanų ir sveikinimų priėmimas. Ir štai buvo pati maloniausia dalis. Ne dėl gėlių, dovanų ar sveikinimų, bet dėl paties fakto, kad žmonės nepatingėjo ir atėjo mūsų pasveikinti, juolab, kad tai tie žmonės, kuriuos man visada džiugu matyti ir girdėti. Saluto choro atstovai neskaitant gražių gėlių, dovanų, pasveikino muzikiniu kūriniu "Ilgiausių metų", kas mane galutinai pravirkdė, o aš taip nemėgstu verk pasidažius. Nepamiršo pasveikinti mūsų Gintarė su Goda, teta Vita, Biruta,  Margarita, Ugnė su Augustinu, Ingrida, Vladikas, Gario pažįstamos. Rankos linko nuo gėlių puokščių ir dovanų tad Goda pasisiūlė padėti. O po visų sveikinimu padarėme prisiminimui bendrą nuotrauką.

Savaitė iki vestuvių

Olegas s Ana į Kauną atvyko naktį, o jau sekančią dieną anksti ryte išsiruošėme į Nidą. Atvykę į Klaipėdą manėme, kad sėkmės mus aplenkė ir debesys neišsisklaidys visą dieną. Tačiau kuo labiau artėjom link Nidos tuo oras giedrėjo ir galiausiai pro autobuso langus pamatėme saulės spindulius.  Jei ryte buvau susisukus į striukę kaip ežys tai dieną jau gailėjausi užsidėjusi džinsus.
 Atvykę į Nida pirmiausiai pajudėjome link saulės laikrodžio, o pasėdėję ten nuėjome link jūros. Tačiau nusileidę į pliažą supratome, kad atėjome į nudistų pliažą tad nuskuodėme toliau ir ten prisėdome pasideginti.