Pasiilgau...

Pasiilgau mamos gaminto maisto
Passilgau 101-o Fishos žvilgsnio
Pasiilgau choro ir choristų
Passilgau autoportretų kambary ir tylos namuos
Pasiilgau pokalbių su žmonėmis, kurie mane pažįsta
Pasiilgau gatvių ir gatvelių, kuriomis grįždavau namo
Pasiilgau spalvingų saulėlydžių pro langą ir nuo tilto
Pasiilgau nusidažiusio sodriom spalvom Linksmadvario kalno
Pasiilgau apšerkšnyjusių šakų ir laiptų užpūstų sniegu
Pasiilgau atbundančios gamtos pavasario rytą
Pasiilgau bibliotekos apdulkėjusių lentynų ir natų

Ulpanas

Net nustojus neramumams šalyje, išgirdus kaukiančią greitosios pagalbos sireną visi akimirką suklusdavome, šypteldavome ir giliai atsipūsdavome: "Pffu...Tai tik greitoji pagalba".
 Pirmieji mėnesiai Izraelyje buvo niūrūs ir pesimistiški. Kadangi nesu žydė, nesu Izraelio pilietė, turiu teisę būti šalyje kaip turistė tik trys mėnesius. Net tai, kad esu ištekėjus už šalies piliečio neduoda man jokių privilegijų. Pradžioje turime įrodyti, kad mūsų santuoka nefiktyvi: nešamos įvairios pažymos apie mano neteistumą, santuokos, gimimo liudijimai, raštiškai pateiktas pasakojimas apie tai kaip susipažinome kaip vystės mūsų sąntykiai, draugų pažįstamų laiškai apie tai, kad jie patvirtina apie mūsų santykių nefiktyvumą, specialios anketos pildymas, kurioje nurodai visą informaciją apie save, tėvus, vyrą, giminaičių vardus, pavardes, adresus ir t.t.Ir tai tik pirmoji dalis tam, kad pradžioje tau pratestų turistinę vizą, o vėliau  gautum darbo vizą.
 Tad pirmuosiuos mėnesius tiesiog stūmiau laiką. Užbaigiau dar Lietuvoje pradėtą šeimos albumą, kuo labai didžiuojuos. Tai albumas apie mano protėvius, su senomis nuotraukomis ir kiekvieno prosenelio ir prosenelės, močiutės ir senelio  trumpais aprašymais. Bijojau, kad močiutės numirs ir aš nespėsiu visko išsaugoti ateities kartoms, neturėsiu ką papasakoti, istorijos išnyks su jomis.
 Bandžiau prisijungti prie stačiatikių bažnyčios ansamblio, kuris dainuoja Jaffoje. Tačiau supratau, kad tai neteikia man didelio malonumo: nei procesas, nei kelionės trunkančios 2 val. į vieną pusę nei tamsios purvinos gatvės pilnos prostitučių ir juodaodžių.
 Bandžiau mokintis savarankiškai hebrajų kalbos, tačiau toliau abecėlės, 20 naujų žodžių ir dainų hebrajų kalba nepasistumėjau ir mečiau. Tačiau atėjo rugsėjo mėnesis, o su juo ir hebrajų kalbos kursai, kitaip vadinami ulpanas.  Ulpanas būdavo penkis kartus per savaitę nuo 8:30 iki 12 45. Didžiąją dalį grupės sudarė repatriantai iš Ukrainos. Tačiau buvo keletas ir iš Rusijos, Moldavijos, Kazakstano, Azerbaidžiano, Anglijos, Bulgarijos Amerikos ir net Panamos. Tačiau taip jau susiklostė, kad visos turistės susėdome kartu vienoje eilėje ir suprantama susibendravome.
 Turėjome ulpane nuostabę mokytoją, kuriai visi esame labai dėkingi už jos energiją ir kantrybę.
Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo Izraelio žinių. Mokytoja atnešdavo rytinį laikraštį ir pasakodavo kas vyksta šalyje. Tokiu būdu mokindavomės naujus žodžius. Taip pat pasakodavome priešais klasę  ką veikėm ar veiksim. Skaitydavome ir rašdavome knygoje. Pildydavome veiksmažodžių lentelę. Jų prisikaupė daugiau 200, tačiau iš 200  turbūt žinau tik 60, nes visi jie ( ir ne tik man) atrodo vienodi.
Pradžioje mūsų grupė buvo labai didelė, apie 30 žmonių. Tačiau laiks po laiko gretos retėjo. Tiesa ateidavo ir nauji nariai, bet nevisi išliko iki galo. Vieni pradėjo dirbti, kiti nebesuspėjo su grupe, jiems buvo per sunku, kažkas asmeniniais reikalais turėjo grįžti kuriam laikui į savo šalį ir tęsdavo kursus jau su kita grupe. Po baigiamojo egzamino dalis kursiokų susirinko ulpano kieme, aptarinėjo egzaminą ir aš galvojau: " Nejau tai viskas? Dalies žmonių jau gal net niekada nebesutiksiu". Kai bebūtų liūdna tenka judėt toliau.

Rosh Hashana (Naujieji metai)

Pirmas mėnuo Izraelyje: raketos ir sirenos

Tik atvykus į Izraelį buvau tikra, kad jau po pirmos savaitės parašysiu dienoraštį apie savo įspūdžius. Vėliau svarsčiau, kad už mėnesio tikrai turėsiu ką pasakyt ir sugebėsiu pasidalinti savo mintimis . Tačiau kaip matote viskas nusitesė iki šiandien dienos. O jau praėjo daugiau nei pusė metų ir negaliu  tvirtinti, kad jaučiu poreikį rašyti. Šįkart tiesiog priverčiau save atsisėsti ir šį bei tą papasakoti . Taigi pradedu.
Atvykau į Izraelį 2014 m. liepos 12 d. vakarą. Tik atvykus į Petah Tikvą, pro buto langus pamačiau pirmasias dvi Hamas grupuotės paleistas raketas ir jų sprogimą ore. Jokių jausmų tai nesukėlė: nei išsigandau, nei puoliau į paniką, tiesiog stovėjau prie lango ir žiūrėjau.
 Kitą dieną vėl gaudė sirenos, skrido ir sprogo raketos. Bėgome su namiškiais į laiptinę, nes slėptis slėptuvėje, kuri keturiais aukštais žemiau,  nematėm prasmės. Tačiau didžioji dalis kaimynų dažnai leisdavos žemyn net su miegančiais vaikais rankose.
Dar vienas nutikimas vyko jau Tel Avive. Kartu su drauge važiavome į pliažą, kai autobusas sustojo ir vairuotojas paprašė visų keleivių išlipti. Pradžioje nesupratau kas vyksta, Lauke gaudė sirena .Visi keleiviai paklusniai išlipo ir pasislėpė prie daugiaaukščio pastato.Mašinos gatvėse taip pat stovėjo ir nejudėjo.  Sprogus raketoms, visi keleiviai sulipo į autobusą ir tęsė kelionę.
Nepraėjus ir savaitei nuo mano atvykimo, Garis (mano vyras) išvažiavo savatei budėti kažkokiam kaime.  Suprantama, kad tai manęs nenudžiugino, bet teko susitaikyti.
  Vieną vakarą atvažiavus į supermarketą, vėl eilinį kartą išgirdome sireną. Didžioji dalis žmonių puolė bėgti link išėjimo. Mes drąsuoliai pasilikome ir toliau apsipirkinėjome. Buvau nustebus, kad tokia didelė dalis žmonių yra tiek įbauginti, o gal tiesiog išmokyti elgtis apgalvotai ir tokiose situacijose elgtis  kaip rekomenduojama, siekiant išvengti baisių pasekmių?
  Dieną iš dienos tai kartojosi. Labiausiai erzino, kai tai vykdavo ryte, kai dar guli saldžiai lovoje ir girdi sirenas. Tomis akimirkomis galvoje praskrisdavo  mintis: " Na kokio velnio... Tikrai ką nors užmušiu". Bet tą pačią akimirką šokdavau kaip kulka iš lovos ir bėgdavau į laiptinę. Tačiau kartais pagalvodavau:"Ai... vis vien raketas numuš ir niekas nenukentės". Tačiau išgirdus galingą sprogimą savaime iššokdavau iš lovos, nes atrodė, kad raketa susprogo virš tavo namo ir tuoj viskas lėks žemyn tiesiai ant tavo buto stogo.  Tos kasdieninės sirenos ir raketos iš tiesų pradėjo varyt į neviltį. Tačiau baimę pajutau tik pažiūrėjus žinias. Kaip tik rodė tiesioginę transliaciją, kalbėjo vienas iš Hamas narių, Jis sapaliojo kažkokias nesamones vis mynėdamas Alachą ir tai, kad bet kokia kaina susidoros su Izraeliu. Kaip tik tuo metu buvo pranešta, kad Hamas nariai slepia raketas tuneliuose, kurie iškasti po mokyklomis ir ligoninėmis. Ir po to karto man tapo tikrai baisu nuo minties: " O jei iš tiesų prasidės karas?". Po to vakaro nusprendžiau nebežiūrėti žinių ir neskaityt jokių naujienų.
Politika ir žinios manę niekada nedomino. Aš niekad nesugaudydavau, kada tai prasidėjo, kodėl tai įvyko ir kapstytis gylin atrodė beprasmiška. Tačiau pradėjus gyvent Izraelyje, teko į tai įlįsti. Nes tie įvykiai lietė mane, šeimos narius ir pažįstamus. Ir kaskart kai kasnors iš pažįstamų pradėdavo klausinėti ar net kaltinti Izraelį, jaučiau didelį pasipriešinimą ir net nenorą bendraut su tais žmonėmis, už tai, kad kaltina  Izraelį ir tik paviršutiniškai žino kas čia vyksta.
 Tai buvo neramus laikotarpis ne tik Izraelyje, bet ir daugely kitų šalių. Atrodė, kad buvo bandoma įbauginti pasaulio  žmones ir sukelti masinę isteriką, o gal tai politiniai-ekonominiai žaidimai. Vis gi, kuo mažiau žinai, tuo ramiau gyventi.