Net nustojus neramumams šalyje, išgirdus kaukiančią greitosios pagalbos sireną visi akimirką suklusdavome, šypteldavome ir giliai atsipūsdavome: "Pffu...Tai tik greitoji pagalba".
Pirmieji mėnesiai Izraelyje buvo niūrūs ir pesimistiški. Kadangi nesu žydė, nesu Izraelio pilietė, turiu teisę būti šalyje kaip turistė tik trys mėnesius. Net tai, kad esu ištekėjus už šalies piliečio neduoda man jokių privilegijų. Pradžioje turime įrodyti, kad mūsų santuoka nefiktyvi: nešamos įvairios pažymos apie mano neteistumą, santuokos, gimimo liudijimai, raštiškai pateiktas pasakojimas apie tai kaip susipažinome kaip vystės mūsų sąntykiai, draugų pažįstamų laiškai apie tai, kad jie patvirtina apie mūsų santykių nefiktyvumą, specialios anketos pildymas, kurioje nurodai visą informaciją apie save, tėvus, vyrą, giminaičių vardus, pavardes, adresus ir t.t.Ir tai tik pirmoji dalis tam, kad pradžioje tau pratestų turistinę vizą, o vėliau gautum darbo vizą.
Tad pirmuosiuos mėnesius tiesiog stūmiau laiką. Užbaigiau dar Lietuvoje pradėtą šeimos albumą, kuo labai didžiuojuos. Tai albumas apie mano protėvius, su senomis nuotraukomis ir kiekvieno prosenelio ir prosenelės, močiutės ir senelio trumpais aprašymais. Bijojau, kad močiutės numirs ir aš nespėsiu visko išsaugoti ateities kartoms, neturėsiu ką papasakoti, istorijos išnyks su jomis.
Bandžiau prisijungti prie stačiatikių bažnyčios ansamblio, kuris dainuoja Jaffoje. Tačiau supratau, kad tai neteikia man didelio malonumo: nei procesas, nei kelionės trunkančios 2 val. į vieną pusę nei tamsios purvinos gatvės pilnos prostitučių ir juodaodžių.
Bandžiau mokintis savarankiškai hebrajų kalbos, tačiau toliau abecėlės, 20 naujų žodžių ir dainų hebrajų kalba nepasistumėjau ir mečiau. Tačiau atėjo rugsėjo mėnesis, o su juo ir hebrajų kalbos kursai, kitaip vadinami ulpanas. Ulpanas būdavo penkis kartus per savaitę nuo 8:30 iki 12 45. Didžiąją dalį grupės sudarė repatriantai iš Ukrainos. Tačiau buvo keletas ir iš Rusijos, Moldavijos, Kazakstano, Azerbaidžiano, Anglijos, Bulgarijos Amerikos ir net Panamos. Tačiau taip jau susiklostė, kad visos turistės susėdome kartu vienoje eilėje ir suprantama susibendravome.
Turėjome ulpane nuostabę mokytoją, kuriai visi esame labai dėkingi už jos energiją ir kantrybę.
Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo Izraelio žinių. Mokytoja atnešdavo rytinį laikraštį ir pasakodavo kas vyksta šalyje. Tokiu būdu mokindavomės naujus žodžius. Taip pat pasakodavome priešais klasę ką veikėm ar veiksim. Skaitydavome ir rašdavome knygoje. Pildydavome veiksmažodžių lentelę. Jų prisikaupė daugiau 200, tačiau iš 200 turbūt žinau tik 60, nes visi jie ( ir ne tik man) atrodo vienodi.
Pradžioje mūsų grupė buvo labai didelė, apie 30 žmonių. Tačiau laiks po laiko gretos retėjo. Tiesa ateidavo ir nauji nariai, bet nevisi išliko iki galo. Vieni pradėjo dirbti, kiti nebesuspėjo su grupe, jiems buvo per sunku, kažkas asmeniniais reikalais turėjo grįžti kuriam laikui į savo šalį ir tęsdavo kursus jau su kita grupe. Po baigiamojo egzamino dalis kursiokų susirinko ulpano kieme, aptarinėjo egzaminą ir aš galvojau: " Nejau tai viskas? Dalies žmonių jau gal net niekada nebesutiksiu". Kai bebūtų liūdna tenka judėt toliau.
Pirmieji mėnesiai Izraelyje buvo niūrūs ir pesimistiški. Kadangi nesu žydė, nesu Izraelio pilietė, turiu teisę būti šalyje kaip turistė tik trys mėnesius. Net tai, kad esu ištekėjus už šalies piliečio neduoda man jokių privilegijų. Pradžioje turime įrodyti, kad mūsų santuoka nefiktyvi: nešamos įvairios pažymos apie mano neteistumą, santuokos, gimimo liudijimai, raštiškai pateiktas pasakojimas apie tai kaip susipažinome kaip vystės mūsų sąntykiai, draugų pažįstamų laiškai apie tai, kad jie patvirtina apie mūsų santykių nefiktyvumą, specialios anketos pildymas, kurioje nurodai visą informaciją apie save, tėvus, vyrą, giminaičių vardus, pavardes, adresus ir t.t.Ir tai tik pirmoji dalis tam, kad pradžioje tau pratestų turistinę vizą, o vėliau gautum darbo vizą.
Tad pirmuosiuos mėnesius tiesiog stūmiau laiką. Užbaigiau dar Lietuvoje pradėtą šeimos albumą, kuo labai didžiuojuos. Tai albumas apie mano protėvius, su senomis nuotraukomis ir kiekvieno prosenelio ir prosenelės, močiutės ir senelio trumpais aprašymais. Bijojau, kad močiutės numirs ir aš nespėsiu visko išsaugoti ateities kartoms, neturėsiu ką papasakoti, istorijos išnyks su jomis.
Bandžiau prisijungti prie stačiatikių bažnyčios ansamblio, kuris dainuoja Jaffoje. Tačiau supratau, kad tai neteikia man didelio malonumo: nei procesas, nei kelionės trunkančios 2 val. į vieną pusę nei tamsios purvinos gatvės pilnos prostitučių ir juodaodžių.
Bandžiau mokintis savarankiškai hebrajų kalbos, tačiau toliau abecėlės, 20 naujų žodžių ir dainų hebrajų kalba nepasistumėjau ir mečiau. Tačiau atėjo rugsėjo mėnesis, o su juo ir hebrajų kalbos kursai, kitaip vadinami ulpanas. Ulpanas būdavo penkis kartus per savaitę nuo 8:30 iki 12 45. Didžiąją dalį grupės sudarė repatriantai iš Ukrainos. Tačiau buvo keletas ir iš Rusijos, Moldavijos, Kazakstano, Azerbaidžiano, Anglijos, Bulgarijos Amerikos ir net Panamos. Tačiau taip jau susiklostė, kad visos turistės susėdome kartu vienoje eilėje ir suprantama susibendravome.
Turėjome ulpane nuostabę mokytoją, kuriai visi esame labai dėkingi už jos energiją ir kantrybę.
Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo Izraelio žinių. Mokytoja atnešdavo rytinį laikraštį ir pasakodavo kas vyksta šalyje. Tokiu būdu mokindavomės naujus žodžius. Taip pat pasakodavome priešais klasę ką veikėm ar veiksim. Skaitydavome ir rašdavome knygoje. Pildydavome veiksmažodžių lentelę. Jų prisikaupė daugiau 200, tačiau iš 200 turbūt žinau tik 60, nes visi jie ( ir ne tik man) atrodo vienodi.
Pradžioje mūsų grupė buvo labai didelė, apie 30 žmonių. Tačiau laiks po laiko gretos retėjo. Tiesa ateidavo ir nauji nariai, bet nevisi išliko iki galo. Vieni pradėjo dirbti, kiti nebesuspėjo su grupe, jiems buvo per sunku, kažkas asmeniniais reikalais turėjo grįžti kuriam laikui į savo šalį ir tęsdavo kursus jau su kita grupe. Po baigiamojo egzamino dalis kursiokų susirinko ulpano kieme, aptarinėjo egzaminą ir aš galvojau: " Nejau tai viskas? Dalies žmonių jau gal net niekada nebesutiksiu". Kai bebūtų liūdna tenka judėt toliau.
 |
Rosh Hashana (Naujieji metai)     |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą