Studijos Bar Ilan universitete

Mano pažintis su Bar Ilan universitetu įvyko šiek tiek ankščiau, nei priimtas sprendimas stoti į šį universitetą. Pradžioje masčiau stoti į Tel Avivo universitetą ir tam, kad ten stoti, turėjau išlaikyti anglų ir hebrajų kalbos egzaminus. Ir būtent anglų kalbos egzaminas vyko Bar Ilan universitete. Deja  tą kartą nespėjau laiku atvykti į egzaminą, tačiau spėjau pamatyti mažą dalį šio universiteto teritorijos. 

  Bar Ilan universitetas įkurtas Ramat Gan mieste 1955 metais ir pavadintas rabino, religinio sionisto Meiro Bar Ilan garbei. 

 Šiandien universitete yra gausu įvairių fakultetų, pradedant judaizmu ir baigiant nano technologijomis. Pati universiteto teritorija yra milžiniška. Nesu buvusi Amerikos universitetų miesteliuose, bet manau Bar Ilan yra suprojektuotas pagal amerikietišką universitetinio miestelio tipą. Visa universiteto teritorija yra atitverta tvora. Įėjimų į universitetą yra virš 10. Ant kiekvieno įėjimo yra budelės, kuriose sėdi apsauga ir tikrina dokumentus ir kartais kuprines kiekvieno asmens, kuris nori papult į universiteto teritoriją. Visiškai nesvarbu ar tu studentas, dėstytojas ar šalimais gyvenantis pilietis norintis pasivaikščioti po teritoriją, tu privalai parodyti studento kortelę arba asmens dokumentą. Apskritai turiu pažymėti, kad Izraelyje beveik visose viešuose įstaigose prie įėjimo reikalauja dokumento arba turi praeiti pro arkinį metalo detektorių.

Universiteto teritorija važinėja golf-car tipo mašina, kuri vežioja studentus nuo taško A į tašką B. Visoje teritorijoje yra stotelės ir ši viena iš jų. 

Kaip radau darbą pagal specialybę jo neieškodama?

Kaip minėjau, rudenį pradėjau muzikos pedagogikos studijas Bar Ilan universitete.  Šių metų pabaigoje kaip įprasta buvo pakviestos į universitetą Švietimo ministerijos atstovės, kurios atvyko susitikti su muzikos pedagogikos studentais. Kaip girdėjau iš praktikos dėstytojos, šie susitikimai vyksta kartą per du metus. Studentai praėję 80 % visų studijų kurso dalykų turi atlikti praktiką t.y. įsidarbinti mokykloje ir atidirbti tam tikrą skaičių valandų. Universitetas yra suinteresuotas, kad studentai surastų darbus pagal profesiją , o švietimo ministerija - susipažinti su naujais mokytojais ir jiems surasti tinkamą darbo vietą.
  Taigi dar prieš susitinkant su darbuotojomis iš ministerijos, kelis kartus klausiau praktikos vadovės ar man verta eiti į tą susitikimą, kadangi ateinančiais metais dar nežadu pradėti stažo , nes esu  praėjus gal tik  50 % kurso dalykų, na ir žinoma nelabai gerai dar žinau hebrajų kalbą, kad galėčiau sklandžiai atsakyti į visus man užduodamus klausimus (žinoma šios priežasties dėstytojai neminėjau).
 Dėstytoja atsakė, kad jos manymu, man verta nueiti į pokalbį su jomis. Tad kievienam studentui buvo skirta 10-15 min asmeniškam pokalbiui. Pokalbio metu kambaryje sėdėjo muzikos pedagogikos studijų vadovė ( vedėja) , praktikos dėstytoja ir 2 darbuotojos iš ministerijos. Aš deja buvau paskutinė tad teko beveik 2 val ten sėdėti ir laukti kol visi pakalbės, tačiau tuo tarpu sužinojau, kokio tipo klausimai. Taigi įėjau į klasę, ten manęs paprašė papasakoti apie save, kas esu, kokiu instrumentu groju, ar dainuoju, ar dirbu, ar dirbau , kur, kuo ir su kokio amžiaus vaikais norėčiau dirbti. Tiesa turiu pažymėti, kad mano abi dėstytojos labai teigiamai apie mane atsiliepė. Paminėjo, kad esu labai punktuali, atsakinga, visada laiku priduodu visus darbus, nuostabiai groju ir dainuoju, vedu pamokas hebrajų kalba  ir nors šalyje tik 1.5 metų jau puikiai kalbu hebrajiškai. Tiesa sakant, man labai nejauku kai mane taip giria, o Izraelyje tai įprasta - girti ir girtis. Mes dažnai su Gariu ir ne tik su juo (su muziknatais iš buvusios Sovietų Sąjungos),  pasijuokiam, kai kas nors teigia "Aš dainininkė", Aš pianistas". Nesvarbu, kad jis tik prieš metus pradėjo mokytis groti ar dainuoti , jis jau save laiko stipriai pažengusiu muzikantu. Todėl galiu įsivaizduoti, ką galvoja žmonės kai pasakau, kad muzikos mokaus jau 16 metų. Turbūt jų akyse aš Dievas. Tačiau grįžkime prie temos. Dėstytojos mane išgyrė ir čia sekė darbuotojų pasisakimas. Viena iš jų pasakė, kadangi, dar nelabai tvirtai žinau kalbą tai muzikos pamokas dar ankstoka vesti, tačiau galėčiau pabandyti vesti organit t.y. grojimo sintezatoriumi pamokas. Grupės ten nedidelės ir bus jau šiokia tokia praktika, dėstyme ir bendravime su vaikais. Aš žinoma nesipriešinau ir net buvau nustebus, kad net man rado ką pasiūlyti. Tad darbuotoja pasakė, kad pakalbės su Petah Tikvos konservatorijos direktore. Visi man palinkėjo sėkmės ir tuo mūsų pokalbis buvo baigtas.

Danieliaus pirmas gimtadienis

Mano kolegė iš darbo pagimdė prieš metus sūnų. Ir aš vis iki jos gimdymo masčiau kaip būtų fainai jį pafotografuoti, kol jis mažiukas. Deja laikas ėjo, vaikas augo ir galimybės susitikti fotosesijai taip ir neradome. Tačiau, prisiminus, kad jam šį mėnesį jau sukanka vieneri metukai, nusprendžiau, bent jau pirmąjį gimtadienį įamžinti, juolab kad Gari išskrido į Ispaniją 8-iom dienom ir man namie vienai nuobodu.  Tad susitariau su kolege ir šeštadienį važiavome į prekybos centrą -kanjoną(kaip įprasta Izraelyje vadinti), atšvesti gimtadienio. Žinoma aš tikėjaus pafotografuoti gamtoje, prie gražaus saulėlydžio apšvietimo, tačiau po prekybos centro ir žaidimų aikštelių Danielius buvo toks pavargęs, kad nusprendėme perketi tai sekančiam kartui. O kolkas įkeliu, gimtadienio dienos nuotraukas.

Egzaminai Izraelyje ir dviejų studijų metų apibendrinimas

Ilgai ruošiausi parašyti šia tema. Net neįsivaizdavau kaip laikysiu tuos 8, pirmų studijų metų ,egzaminus ir dar hebrajų kalba, o juolab kaip jiems pasiruošti. Visiems teigiau, kad turbūt visus egzaminus teks perlaikyti. Tačiau pradėkime nuo pradžių.
 Pirmame semestre neturėjau nei vieno egzamino, nes:
a) turėjau tik 5-ias paskaitas t.y. dvi religinės paskaitos, viena nuotolinė (kompiuteriu)- kaip ruošti prezentacijas ir įvesti į savo mokomą dalyką technologijas, teorijos mokymo metodikos ir pamokų stebimoji praktika.
b) religinių paskaitų egzaminai manęs laukė metų gale, likusių dalykų egzaminų nebuvo reikėjo atlikti tiesiog baigiamuosius darbus tam tikra tema.

Antrąjame semetre susikaupė daug egzaminų, kadangi pirmam semestre paėmiau mažiau nei priklausė paskaitų tad teko antrame semestre studijuoti  dalį pirmo ir antro semestrų dalykus.

Pasiruošimas egzaminams
Vienos paskaitos metu netyčia užmačiau studentę naršančią facebook'o grupėje, kuri sukurta specialiai studentams besimokantiems pedagogiką. Užėjau ten ir radau krūva įvairių konspektų, straipsnių santraukų ir praėjusių egzaminų klausimų variantų, kuriuos įkėlė kiti studentai. Tad surinkau visus konspektus kiekvienam iš kursų , Gario pagalba išsivertėm į lietuvių kalbą,  skaičiau tuos vertimus ir toliau suvokus medžiaga teko įsiminti hebrajų kalba įvairius terminus ir sąvokas. Egzaminams ruošiausi kasdien, sėdėdama po 5-6 valandas per diena ir vis iš naujo ir iš naujo skaitydama konspektus tai vertimą į lietuvių kalba tai konspektą hebrajų kalba su lietuviškais prierašais, kad orentuotis kur apie ką kalbama. Vėliau priartėjus egzaminui dariau strukturinį planą, kur pasirašiau visas sąvokas, temas kurios tarpusavy susijusios.
 Kadangi beveik visi egzaminai amerikietiški t.y. testai, (klausimai su atsakymų variantais) tad visada egzamino metu galima spelioti kur teisingas, o kur klaidingas atsakymas. Tiesa repatriantai ir tokie kaip aš studentai atvykę neseniai į šalį gali naudotis žodynu ir kiekvienai egzamino valandai papildomai skiriama 15min. Aš žinoma tuo pasinaudojau. Beveik visų egzaminų metu naudojaus paprastu žodynų (spausdinta knyga), kol galiausiai neišlaikius vieno egzamino, nusprendžiau įsigyti elektroninį žodyną ir su juo eiti į perlaikymą, kadangi knygos vartimas ir žodžio ieškojimas  užima siaubingai daug laiko. Tiesa, kad naudotis žodynu, privaloma parašyti elektroninį laišką dėstytojui su prašymu, kad leistu juo naudotis. Su laiško kopija reikia eiti į universitetą ir gauti patvirtinantį antspaudą. Šį antspauduotą lapą turi atsinešti į egzaminą ir parodyti egzamino stebėtojui. Dar vienas svarbus dalykas tai studijų apmokėjimas. Neapmokėjus studijų tu neturi leidimo laikyti egzaminus. Tad vėlai sumokėjus už mokslus, privalai ateiti  su apmokėjimo lapu, nes jo gali paprašyti  egzamino stebėtojas.
   Taigi iš 8 dalykų išlaikiau 7, religinio dalyko -talmud- neišlaikiau ir net nesiryžau perlaikyti, nes jis buvo siaubingai sudėtingas. Jį sudarė 54 berods klausimai, kurių net pusės aš nesugebėjau išsiversti, nes tai buvo 5-6 sakinių istorijos su tokiais pat ilgais atsakymų variantais. Ką bekalbėti, net paskaitos metu retai suprasdavau apie ką apskritai kalbama ir vienintelė mintis lydėjusi mane pasaitos metu buvo- kaip neužmigti.
 Tiesa buvo dar ir Tanach paskaita , kurios egzamino klausimai buvo atviri t.y. reikėjo atsakinėti raštu ant A4 formato lapų. Taip ir nežinau, kaip išlaikiau šį dalyką, mane vis lydi nuojauta, kad dėstytoja manęs pagailėjo ir parašė teigiamą balą.
  Dar vienas neįprastas dalykas, su kuriuo susidūriau Izraelyje tai, kad dėstytojas nedalyvauja egzamino metu (tik ateina kelioms minutėms vidury egzamino išaiškint studentams kilusius
klausimus), patį egzamino procesą veda pašalinis žmogus, dažniausiai kokia nors pensininkė visiškai nesusijusi su universitetu, kuri stebi ir kontroliuoja egzamino procesą.  Ji užrašo ant lentos datą, dalyko nr. ir pavadinimą, dėstytojo vardą pavardę - informaciją, kurią reikia užpildyti atsakymų lape, informuoja apie likusį egzamino laiką, palydi į tualetą.  Studentas  atsakymų lape užrašo savo vardą, pavardę, tapatybės nr. , telefono nr., gyvenamąją vietą,  klausimyno nr. ir tuščiuose sunumeruotose langeliuose X -u žymi atsakymo nr.

25-as gimtadienis

Mano gimtadienis prasidėjo dar 29-os dienos vakarą, maždaug 22:30 val. kai kažkas paskambino  į duris. Mes kaip tik su Gariu sėdėjome kambaryje ir žiūrėjome filmą. Garis išgirdęs skambutį sako:
-Turbūt kaimynai atėjo pasiskųsti, kad per garsiai žiūrim filmą.
Aš net sunerimau, jie niekad nesiskundė dėl triukšmo, tik kartą kai per šabą remontavom virtuvę ir triukšmingai grežėm skyles sienose.
Garis atidarė duris ir už durų stovinti ranka pratiesė jam milžinišką puokštę gėlių. Prisipažinsiu buvo labai netikėta, nes Garis labai retai dovanoja gėles. Juolab, kad jau užėjo šabas ir nebuvo galimybės nupirkti gėlių, nes visos parduotuvės Petah Tikvoj uždarytos. Tad man tai buvo labai maloni staigmena.
Sekančią dieną  į svečius atėjo panos iš ulpano. Tiesa turėjo atvažiuoti Maxas, bet jį pavedė Netanijoj baro darbuotoja, tad jis dirbo vietoj jos.  Garis buvo vienintelis vaikinas mūsų kompanijoje. Merginos padovanojo man savo rankų darbo muilus, papuošalus, sertifikatą šukuosenai.  Nors kompanija buvo nedidelė, bet praleidome labai smagiai juolab, kad su panom laabai retai matomės. Deja po 22 val. jau visi svečiai išsivaikščiojo, kadangi sekančią dieną visiems reikėjo į darbus. Na, o aš rinkdama nešvarius indus nuo stalo masčiau: "Ką man ruošia ateinantys metai?".

Vakaronė "Draugystės sodas"

Šokių koletyvas "Vija" gyvuoja tik puse metų, bet jau pamatėme nuostabius rezultatus. Šis vakaras buvo paskutinė jų generalinė repetcija Izraelyje , ateinančią savaitę kolektyvas keliauja į Ameriką, į Baltimorės šokių festivalį , kuriame susirinks lietuviai iš viso pasaulio.

Paskutinė muzikos pamokos praktikos paskaita

Šiandien buvo paskutinė muzikos pamokos praktika.  Net nesitiki, kad jau praėjo metai. Ištisus metus su šia žavia kompanija ruošėme muzikos pamokas, stebėjome vieni kitų pamokas, o taipogi mokytojos Necijos ir dėstytojos Ilanos. Taip Ilana... Gyvenime nebuvau sutikus tokios nuostabios dėstytojos. Jos santykis su studentais, dėstytojais. Ji begalo šiltas ir jautrus žmogus. Ji neįtikėtinai kūrybinga. Tiesa,  per paskutiniuosius susitikimus ji pati pasakė, kad mūsų grupė pati pačiausiasia iš visų su kuriom ji dirbo per pastaruosius metus. Ir iš tiesų visada vieni kitiems padėdavome pamokų metu, po visų pravestų pamokų susėsdavome į ratą ir išsakydavome savo mintis susijusias su matytomis kolegų pamokomis: kas buvo gerai, kas nelabai, ką galima būtų patobulinti. Ir visada ta kritika skambėjo ne kaip noras kolegą  sužlugdyti, parodyt, kad jis nevykėlis, bet padėt pamatyti tai kame tu gali patobulėti ir tapti puikiu muzikos mokytojumi. 

  Visi  kurse tokie skirtingi. Kiekvienas su savo talentais ir gebėjimais, pamėgta skirtingų stilių muzika. Kažkas moka groti arfa, atneša arfą į pamoką, ja groja, pasakoja apie arfu tipus, įvairius įmanomus efektus, kuriuos galima ja atlikti, leidžia mokiniams pagroti, paliesti. Kažkas groja voltorna, kažkas pianinu, kažkas gitara, būgnais, rytietišku pučiamuoju instrumentu ir naudoja visus šiuos instrumentus pamokos metu, pasakoja apie juos. Kažkas pamoką pradeda nuo pasakos, kažkas nuo muz.grafiko, kažkas nuo vaidinimo, dainos, filmo. Kiekvienas su savo patirtimi, metodais ir  idėjomis. Mes mokomės vieni iš kitų, vieni kitus įkvepiame, stebimės vieni kitų pastabumu. Šie metai muzikos pamokos praktikos buvo neįkainojami. Ir aš labai džiaugiuos, kad papuoliau į šį kursą šiemet, pirmais savo studijų metais Izraelyje ir pamačiau, kokios gali būt idomios muzikos pamokos ir kad tobulumui nėra ribų.  

Shavu'ot

Per Shavu'ot Gario kolega iš armijos pakvietė mus į svečius į kibucą pavadinimu Negba, atšvesti kartu su jo šeima.
Pirmąjį vakarą valgėme patiekalus iš pieno produktų( nes taip yra priimtą per šią šventę) , o antrąją dieną - mėsą. Tad pirmąjį vakarą buvo patiekta lazanija, pyragėliai su kukuruza, salotos, njoki su pievagrybiais ,alyvuogės ir lašiša.

Paskutinė pamoka pliaže

Paskutinę pamoką lituanistinė mokyklą Izraelyje susitinko Tel Avivo pliaže ir statė smėlio pilis. Netrukus prie mūsų kompanijos prisijungė ir berniukas iš Rusijos, o praeinantys Izraelio vaikai su tėvais vis nustebusiom akytėm žiūrėjo į visą šį grožį ir sakė:" Mama aš irgi taip noriu".

Bat Micva

Gario kolega iš armijos pakvietė mus padainuoti-pagroti jo dukters Bat Micvoje. Jei kas nežino, Bat Micva (mergaitėms ) Bar Mitcva ( berniukams) nusako, kad mergaitė ar berniukas tapo religiniu atžvilgiu pilnamečiai. Paklausit kokiam amžiui sukakus švenčiama ši šventė? Kai mergaitei sukanka 12, o berniukui 13. 

Taigi, pasirengimas koncertui.  Pradžioje mes jam davėme savo sąrašą su dainomis, kurias gerai žinome ir galime atlikti, tačiau po to netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojom. Vieną dieną Garis sako :"Mergaitė mums atsiųs dainų sąrašą, o mes turėsim išssirinkti kokias dainas atliksime". Pradžioje, kai tik sužinojau apie pakvietimą galvojau: "Jau muzikai visai neskiriu laiko. Gerai pakartosim senas dainas ir pakoncertuosim ( nežiūrint į tai, kad reik ruoštis egzaminamas, daryt įvairius namų darbus ir dirbti). Tačiau, kai išgirdau, kad reiks paruošti visą programą dainų, kurių gal  net gyvenime negirdėjau - tai truputį įsiutau. Dabar nepasakosiu kiek laisvo ir nelaisvo laiko man kainavo išmokt tas dainas, tačiau viskas baigėsi gerai. Paruošėme 12 kūrinių hebrajų kalba programą, net viena dainą ( Matanot ktanot )atlikau kartu su šventės kaltininke.  Šventės progą,  mergaitės tėvas užsakė specialiai baltą rojalį, kuriuo man akomponavo Garis. Viena diena rojalio nuomos su atvežimu, išvežimu ir derintoju kainuoja ~2000 šekelių( t.y. ~460 eurų) . Aš jau nekalbu apie salės su lauko terasa nuomą, banketą 200-ams žmonių, didžėjų, fotografą, operatorių, atskirą desertų stalą. Visą tai primena amerikietišką programą "My super sweet 16", kur merginoms rengė milžinišką šventę su asmeniniais pakvietimais įvairių formų nuo popierinių iki usb su video pakvietimu ir galiausiai šventės pabaigoje atvažiuodavo kokia nors super duper dainininkė ar dainininkas, o tėvai pabaigai padovanodavo Rolex laikrodį ar prabangų automobilį. Na dvylikmetei žinoma niekas nedovanojo jokių brangių niekalų, bent jau ne šitoje šventėje, tačiau žinoma visi atėję prie įėjimo turėjo įmesti į seifą vokelį su tam tikra pinigų suma. Aš žinoma nežinau ar tai padengė visas šventės išlaidas, bet manau nemenkai kompensavo. Net susimasčiau...vargu ar mano šeima ir net didelė dalis Lietuvos šeimų būtų galėjusios surengti tokią šventę, turbūt kelis metus po to gražinėtų skolas. Iš kitos pusės ar visos Izraelio šeimos taip švenčia ?

  Kaip suprantate tai didelė šventė mergaitei ir būtent ji yra visos šios šventės centras. Tad grojamos visos jos mėgstamiausios dainos, skaitomi tėvų pasisakymai, rodomos ekranuose jos viso gyvenimo nuo gimimo nuotraukos, ji dainuoja, šoka...na ir žinoma po kiekvieno pasirodymo visi svečiai kartu šoka pagal didžėjaus bytą. 

  Ar man patiko šventė? Neskaitant visų tų rytietiškų melodijų ir garsių žemų dažnių nuo kurių linko ausys, neskanių košerinių desertų, galiu pasakyt, kad taip. Žinoma man neįprasta matyti tokioje šventėje ne šeimos žmones, t.y. tėvų darbo kolegas ir pan., bet tokia jau tradicija Izraelyje, kad per visas tokio tipo šventes kviečiami visi tolimi giminaičiai ir  pažįstami. 

Rytinė išpažintis

Šabas. 6:30. Akys plačios, ausys stačios. Nežinau kas nutiko su manim Izraelyje. Gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad išeiginę dieną, savo noru kelsiuos iš lovos taip anksti. Tiesa tai turbūt pirmas kartas, kai taip anksti atsikėliau, nes dažniausiai tiesiog anksti ryte prabundu, pažiūriu į laikrodį ir galvoju: "Ok, Atsikelsiu dabar ir kas toliau? Ką veikti?".Ir toliau guliu lovoje, bandydama šiek tiek pasnausti.  Tiesa šiandien taip pat aplankė tokia mintis, tačiau prisiminus, kad galiu pagaliau užeit į blogą ir pabaigti šimtus pranešimų, kurių negaliu visus metus užbaigt, privertė atsikelt ir parašyti šį pranešimą.

  Taigi, rytas buvo visai šviesus ir gražus. Dabar žiūriu susikaupė debesys, dangus tamsus lyg prieš lietų. Net įjungiau stalinę lempą. Kad vyro neprižadinti, užsidėjau ausines ir klausau pamėgtų atlikėjų naujų dainų. Kalbant apie muziką... Tai juk ankščiau buvo visas mano gyvenimas. Aš ją nuolat klausiau, dainavau, grojau. Dabar tam turiu taip mažai laiko, kad kai manęs Garis paklausia, kas čia dainuoja per radiją, galiu atspėti tik pagal atlikėjo tembrą. Trūksta muzikos. Taip trūksta. Universitete beveik neturiu muzikinių dalykų. Tiksliau visai neturiu. Tai kas su muzika susiję tai tik pamokų vedimas ir metodologija kaip vesti. Choro nebelankau, nes laiko nėra. Namuose dainuoju tik kai reikia paruošti kokią programą koncertui (pvz. Gario draugo dukros Bar Micvai) arba įrašams senų dainų, močiutės gimtadienio proga. 

  Facebook'as vis primena kas vyko prieš metus, prieš du ar net šešis. Taip greitai laikas bėga. Jis jau Lietuvoje greit bėgo. Tačiau dabar, kai sulyginu save prieš du metus, prieš metus ir dabar... Matau, kad tiek daug visko įvyko. Tiek daug visko išgyventa ir vis dar išgyvenama. Po pusės metų buvimo šalyje, ėjau darbintis į drabužių parduotuvę ir pergyvenau, kad nepriims, nes visą ką moku tai pasakyt iš kur aš ir koks mano vardas. Vis kviesdavau koleges, kad padėtų išverstų, o kartais net iš nevilties pradėdavau kalbėt su klientais angliškai, o dabar jau iš pusės žodžio suprantu ko jie nori.  Kai stojau rugpjūčio mėn į univerą galvojau: "Jetau, prieš metus dar tik ruošiaus kalbą mokintis". Jau įstojus univerą, spalio mėn. prisistatant paskaitoje sakiau, kad šalyje esu mažiau nei pusantrų metų, o kursiokams giriant, kad tokį trumpą laiką šalyje ir taip gerai kalbu hebrajiškai mintyse galvojau: "O taip... O prieš metus, tokiu laiku tik antrą mėnesį ėjau hebrajų kalbos kursus, o dabar aš jau universitete, kur teks kaskart paskaitose kalbėt hebrajiškai." Ir štai semestro pabaiga. Aš pati bandau aprašinėti hebrajiškai matytas pamokas (pradžioje rašiau lietuviškai, o Garis versdavo). Po truputį bandau suprasti ką aiškina dėstytojai paskaitų metu, o ne versti viską iš konspektų. Rečiau įrašinėju į diktofoną paskaitas ir praktikos susitikimus (pradžioje labai tai praktikavau). Net hebrajiškų dainų tekstus skaitau hebrajų kalba, o ne traskripcijom. Tačiau... vis dar jaudinuos, kai reikia vesti mokiniams pamokas, kai skambina nežinomas numeris ir reik pakelt ragelį, kai reikia dirbti grupėse, atsakyt į kokį protingą klausimą, kurio net nesupratau  ir net paprašyt kurso kolegų konspektų. Taip... pradžia ji tokia. Gal mano klasiokams ir pažįstamiems pradžia svetimoj šaly ( Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje) buvo lengvesnė dėl mažesnio kalbos ir kultūrų barjero, bet mano patirtis ji tokia...karti. Bet nenoriu užbaigti įrašo taip pesimistiškai. Gyvenimas tęsiasi ir aš pradedu suprasti, kad viskas mūsų rankose. Sutinku žmones, kurie šaly jau daugiau metų nei aš ir visiškai nekalba hebrajiškai arba kalba visą laiką esamąjam laike. Tokiom akimirkom savivertė pakyla ir vaikštau išdidi kaip povas. Žinoma yra ir tokių, kurie dar labiau pažengę nei aš ar bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir būtent šie žmonės priverčia praregėti ir tobulėti ir suprasti, kad daug dirbant galima daug pasiekti. 

Goren parke su lietuviais

Iš tiesų, kai pamačiau pranešimą, kad organizuojamas žygis į Montforto pilį ar turbūt tiksliau tvirtovę, masčiau gal nevažiuot juk jau esame buvę. Ir buvom tokiomis ekstremaliomis salygomis, kad vargu šįkart taip patiks (pasakojimas apie pirmą kartą Montforto tvirtovėje čia) Tačiau, mūsų Tadas, kuris organizavo žygį, pasiūlė tokį įdomų maršutą apie kurį mes net nežinojom, kad turbūt Montfort pilis ir Goren parkas galutiai tapo mano mylimiausia vieta Izraelyje.

El'ad

Kartais nesinori namie sėdėti, bet ir nesinori kepti saulėje, tokiais atvejais einam pasivaikščioti iki miesto centro ir išgerti šaltos kavos ar sulčių arba važiuojam į šalimais esantį parką. Šįkart važiavome į El'ad. Iš tiesų nieko ypatingo jame nėra. Dauguma atvažiuoja ten su šeima ir draugais pamangalinti. Mes atvažiavome tiesiog pasivaikščioti, paieškoti pilies gruvėsiu ir pažiopsot į kaktusų sienas,

Izraelio šiaurėje

Trumpam į Jeruzalę...

Supykau ant darbdaviau ir pasakiau, kad šiandien veluosiu į darbą, nes turiu palydėti mama į Jeruzalę.
  Visada bandai taip suplanuoti laiką, kad galėtum pabūti su artimaisiais, svečiais, kurie atvažiavo tavęs aplankyti ir vis vien nė velnio nesigauna. Atrodytų jau net į univerą nereikėjo ir vis vien nesigavo daugiau laiko skirti mamai.
Šiaip ar taip mes išvažiavome į Jeruzalę ar kaip vadinama Izraelyje -Jerušalaim. Vos išlipus iš autobuso mums taksistas pasiūlė pavežėti. Pasijaučiau turiste. Pats geriausias būdas pasiekti Raudų sieną važiuoti tramvajumi, tačiau mes turėjome pakankamai laiko, todėl nusprendėme eiti pėstute. Rytas ankstyvas, gatvės tuščios. Tiesa ant kiekvienos sankryžos stovėjo policijos mašinos arba policininkai, kurie stabdė arabus ir prašė parodyti dokumentą. Viskas dėl terakto, kuris vyko kelias dienas prieš mūsų atvykimą čia. Pokeliui  užėjome į turgavietę ir šiaip fotkinome viską kas traukė akį. Pasiekus senamiestį, pirmiausiai perėjome per parduotuvių alėją vadinamąjį Mamilla mall. Mama užėjo į Ahava parduotuvę, kuri beje yra ir Kauno senamiestyje. Žinoma kainos ten didelės, tačiau mama vis gi rado losijoną su nuolaida. Išėjusios pasukome link tikslo - Raudų sienos. Mama buvo pažadėjusi draugams ir kirpėjai, kad padės jų raštelius į Raudų sieną. Tiesa pokeliui aplankėme ir religinius objektus, kuriuose aš ankščiau nesilankiau. Aišku ten kaip visada buvo krūvos ekskursinių grupių ir padoriai nufotkint tai ką norėjau nelabai pavyko. Na štai priėjome ir raudų sieną. Moterų pusėje buvo palyginus ganėtinai nedaug panelių ir moteriškių. Tad mama galėjo laisvai prieiti ir pastovėti. Misiją įvykdžiusios nuėjome į turgų. Ten mama susigundė pauostyti prieskonius. Žinoma iš karto prisistatė pardavėjas kalbantis visomis kalbomis: arabų, hebrajų, anglų, rusų; ir pradėjo piršti visus iš eilės prieskonius. Na žinoma mes susigundėme, o aš net nepaglvojau, kad tai tiek mums kainuos. Jei įprastai Petah Tikvos turguje už vieną dėžutę prieskonių moku 12-13 šekelių tai čia už tris sumokėjome 50 šekelių. Ir nesupratau kaip gavos lygiai 50. Du po 15 ir vieni už 20? Žodžiu nesvarbu. Tai buvo man pirmoji pamoka kaip nepirkti elementarius dalykus, kuriuos galima nuspirkti kitur už padorią kainą. Mums einant link musulmonų kvartalo, policininkai pasakė, kad praėjimo nėra. Mes net nepaklausėme kodėl, apsisukome ir grįžom tuo pačiu keliu. Dar perėjome per šalimais esantį parką ir kadangi jau viską išvaikščioje ėjome link išėjimo ir po truputį grįžinėjome link autobusų stoties.

Dievinu tą Jeruzalės šilumą ir praeities kvapą ore

Nacionaliniai parkai

Nevisad gaunas rasti laiko pavažinėti po šalį. Tad kai atvažiuoja svečai iš kitur tai yra tinkamiausias metas išlįsti iš namų.

Močiutės 80-mečio jubiliejus

Taigi... Aš pradėjau kurti planus. Pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti tai nuspręsti: ar aš skrendu, kiek maksimaliai aš ten galiu sau leist būti, o tiksliau keliom dienom mane išleis iš darbo (darbdaviai labai nenoriai išleidžia yyypač per šventes, balandžio mėn. išpuolė buvo Pesachas). Tinkamiausios datos laiko ir kainos atžvilgiu buvo nuo balandžio 8 d. iki balandžio 11 d. Tik kelios dienos. Pasveikinti močiutei užteks, o štai išpildyti savo norams, kurie yra labai žemiški: susitikti  su draugais, choristais, aplankyti močiutę Niną, pasivaikščioti po miestą ir nueit pas kirpėją,- priklausė tik nuo mano gebėjimų planuoti laiką. Bet dar iki to...

  Okey... bilietus nupirkau. Liko svarbiausia- ką padovanoti močiutei? Žinoma močiutė bus laiminga gavus menkiausia smulkmena nuo anūkų, o tiksliau jai užteks to, kad nepamirši ir paskambinsi per jos gimtadienį. Pradžioje buvo mintys nupirkti kažką ko nėra Lietuvoje, kokį nors gražų  šaliką išraižyta rytietiškais motyvais, gal ikoną (  bet ji nereligininga). Kadangi aš kūrybišką asmenybė, akimirksniu perėjau prie minties, kad reikia kažką padaryti savo rankomis. Ir čia  buvo tiesiog mano kėlių mėnesių nėštumo laikotarpis. Aš visaip bandžiau išgimdyti idėją: "Na ką aš tokio ypatingo galiu padaryti?". Jau buvau sau padarius šeimos kartų albumą su istorijomis, pasakojimais. Maniau gal kažką panašaus padaryt, bet juk nė velnio nežinau... ir neįdomu.. ir mažai nuotraukų turiu. Tada kilo mintis padaryt albumą nuo močiutės gimimo dienos iki dabar ir užrašyt kokius nors komentarus, bet ką ten rašyt. Gal anūkų mintis apie močiutę ir nuotraukas sudėti. Žodžiu tiek minčių ir dar daugiau dilemų. Sėmiausi minčių iš interneto. Bet visi tie eilėraščiai tokie banalūs ir visai man netikantis, nes jie arba pompastiški arba parašyti vardu mažos anukėlės. Prašiau pagalbos artimiausių žmonių: Gario, mamos, anytos. Žodžiu viskas man netiko. Ir net jau pradėjo erzinti, maždaug: " Nu kas jus siūlote, juk tai jubiliejus.JUBILIEJUS." Neprisimenu kaip ir kada mane aplankė ta geniali mintis. Ta paskutinė galutinė išbaigta mintis - įrašyti močiutės jaunystės, praieties dainas. Tas populiariausias dainas, kurios dainuojamas per didžiasias šventes su draugais ir giminėmis, kurios prisimenamos kaip prisimenami įvairūs gyvenimo įvykiai, tylos akimirkom. Aš buvau ekstazėje nuo savo idėjos. Būtų didesnės finansinės, techninės galimybės aš turbūt būčiau pasamdžius orkestrą man akomponuoti. Bet taip būna tik svajonėse. Pradėjau sudarinėti dainų sąrašą. Sudarius, mokėmės dainų, repetavome. Paprašiau Gario sužinoti kaip galima būtų tai padaryt, kaip išgaut įrašat padorią kokybę. Garis suveikė mikserį, mikrofonus, atsisiuntė įrašymui programą. Ir pradėjome įrašinėti. Aišku pradžioje negalėjau klausytis savo įrašų, buvo mintis:" Jei taip ir toliau, man nepavyks nei vienos dainos įrašyti". Bet sekančią dieną dar kartą pasiklausiau ir paglavojau, kad visai neblogai skamba. Įrašyta !

Mažoji anukėlė

Trumpam į Lietuvą

Kartais... o ypač  per šventes taip norisi aplankyti artimuosius, draugus ir žinoma savo miestą Kauną. Taip gal svetimai akiai jis niūrus, tuščias, nuobodus, šaltas, bet jis mano gimtas miestas. Ir labai liūdna kai mane aplanko pastorosios mintys kalbant apie šį miestą. Vis gi man jį noris matyt kaip vis atgyjantį, kaskart pasiūlantį kažką naujo, įdomaus, negirdėto. Ir aš tikiu, kad taip yra. Bent taip verčia manyti visi įvykių postai facebooke , kuriuos aš matau ant draugų sienų ar kaip vadinama teisingai... laiko juosta?
  Taigi norėjos ypatingai nuvažiuot į Lietuvą per šventes, o konkrečiai Kalėdas. Bet vis gi darbai, prasidėjusios studijos neleido mano sąžinei imti ir  palikti savo naują pastovią gyvenamąją vietą. Kažkaip sausio mėn. kalbant ar tai su mama, ar tai su močiute Nina, suvokiau, o tiksliau mano galvoje įvyko kažkoks prašviesėjimas, po ko sekė: "Močiutei Nadei 80 metų". Buvo taip keista, nes atrodė tik prieš akimirką Saliuose šventėme jos 75-ąjį gimtadienį, atvažiavo giminės iš Lentvario, o čia batc 80. Žodžiu aš supratau, kad reikia kažką sugalvoti. Kažkaip pasveikinti. Nusiųsti kažkokią dovaną. Gal pačiai nuvažiuoti. Ir čia aš pradėjau kurti planus, kurie privedė prie sekančio skryiaus (Mociutes 80-mečio jubiliejus).

Pirmas kadras kurį sugebėjau pagauti. Dirbanti cerkvėje moteriškė pasakė, kad negalima fotografuoti. Nesvarbu, kad nėra nei ženklo nei nieko. Negalima. Tiesa po to kai mama pradėjo lyginti cerkvę su Jeruzalės šventyklom ir teigti, kad ten nėra jokių draudimų, moteris pasakė, kad reikėjo atsiklausti. Šiaip ar taip tai buvo spontaniškas sprendimas užeiti į cerkvę ir aš nė nemaniau pirkti , statyti žvakių, bet mama nupirko kelias...ir tuo momentu kai reikėjo statyti, aš taip susigraudinau, kad vos sulaikiau ašaras. Net nežinau, kas mane taip paveikė

Pirmas kartas Eilate

Vasario 16-os minėjimas dykumoje

Mūsų rajonas

Jau mėnuo kaip gyvename naujame bute, naujam rajone, bet vis nebuvo laiko išeiti ir šiek tiek apžiūrėti naują gyvenamą vietą.

Mūsų gatvė. Hatzanhanim

Buto paieškos

Prieš pusę metų, nutarėme su Gariu persikraustyti į naują butą atskirai nuo tėvų. Likus pusantro mėnesio iki Naujų metų, pradėjome ieškoti buto internete. Radome kelis mums pagal kainą tinkančius variantus, susiskambinome ir šeimininkais.
Kadangi gyventojų Izraelyje neįtikėtinai daug, o paklausa nėra itin didelė, todėl nekilnojam turto savininkai siūlo tiesiog neįtikėtinai skirtingus ir dažnai net šokiruojančius variantus.
Mes su Gariu nusprendėme paieškoti atskiro namelio su nedideliu ploteliu žemės, kur galėtume išeiti, pasikviesti draugų,  išsikepti šašlykų. Pirmasis namukas mus šokiravo. Jis buvo religiniame rajone. Namo teritorijoje stovėjo taip pat ir šeimininko namas. Tačiau šalia namo buvo išmėtytos krūvos nereikalingų daiktų: rankšluočių, patalinės. Kadangi niekur kieme nedėgė šviesa nelabai įžiūrėjau kas ten buvo, bet aš pakraupau. Įėjome į namą ( jei tai galima pavadinti namu). Tiesiog kažkoks vieno aukšto pastatas. Viduje buvo patalpa ale virtuvė ir salonas viename, tualetas su dušu ir miegamasis. Virtuvės baldai, santechnika matyt pirkta prieš 40 metų. Sienos apšerpusios su itrukimais. Mes apžiūrėjome, padėkojome ir išėjome.

  Sekantis butelis tai buvo kelių aukštų bute padarytas atskiras įėjimas su plytėmis išklota teritorija (kiemeliu). Įėjome į vidų. Prieš mus atsivėrė toks vaizdas: ilgas koridorius, kuriame padaryta virtuvė, koridoriaus gale vone ir dušas (labai tvarkingi) ir šone mažutis kambarėlis, kuriame telpa tik lova, nedidelis stalas ir spinta. Buto šeimininkė senyva moteriškė, kurios mes net nieko nepaklausėme, nes šis variantas mums visiškai netiko.
 Trečias variantas stipriai šokiravo mano anytą. Atvažiavome prie sutartos vietos. Ten stovėjo didelė siena, o už jos darželis. Mes pagalvojome, gal mes kažką sumaišėme. Tačiau atvažiavus šeimininkui ir jam atidarius vartelius, supratome, kad vis gi nieko nesumaišėme. Iš kitos pusės darželio stovėjo medinis konteineriais( nežinau kaip jį kitaip pavadinti). Kiemo teritorija buvo padengta dirbtine žolės danga. Įėjome į vidų. Durys tiesa sunkiai atsidarinėjo dėl neseniai sudėto parketo. Ką mes išvydome? Tuščią nedidelę patalpą, kurios kairėje pusėje buvo virtuvėle t.y. kriauklė su spintelėm, o priešais ją durys į tualetą su dušu.  Viskas. A, taip tiesa mus labai nustebino dar vienos durys, tiesiai prieš įėjimą. Aš jau apsidžiaugiau, kad tai miegamojo kambarys. Tačiau šeimininkas paaiškino, kad šis statinys seniau buvo darželio dalis ir tos durys veda į darželį, tačiau niekas mums jų nedarinys, galime nepergyventi. Aš buvau apšalus ir maniau, jei taip ir toliau tai tikrai teks likti gyventi su tėvais.  Jis  už šią atremontuotą pašiūrę prašė su visais mokesčiais 2500 šekelių t.y. 580eurų.
  Po šios pašiurės ilgai negalėjome atsigauti. Kiek laiko praėjus anyta pasiūlė pažiūrėti dar vieną variantą, kurį jai rekomendavo pažįstamas. Tai buvo didelis namas padalintas į 4-5 butus. Įėjome. Ten stovėjo ganėtinai nauja dvivietė sofa, staliukas, naujai atremontuota virtuvė, spinta, kuri skyrė saloną nuo miegamojo. Na ir žinoma tualetas su dušu. Viskas nauja, šviežia. Tačiau patalpa labai maža, tik vienas langas per kurį patenka mažai šviesos ir žinoma didelė kaina, berods nuoma be mokesčių 2800 šekelių (645 euro). Pasakėme, kad pagalvosime.