Supykau ant darbdaviau ir pasakiau, kad šiandien veluosiu į darbą, nes turiu palydėti mama į Jeruzalę.
Visada bandai taip suplanuoti laiką, kad galėtum pabūti su artimaisiais, svečiais, kurie atvažiavo tavęs aplankyti ir vis vien nė velnio nesigauna. Atrodytų jau net į univerą nereikėjo ir vis vien nesigavo daugiau laiko skirti mamai.
Šiaip ar taip mes išvažiavome į Jeruzalę ar kaip vadinama Izraelyje -Jerušalaim. Vos išlipus iš autobuso mums taksistas pasiūlė pavežėti. Pasijaučiau turiste. Pats geriausias būdas pasiekti Raudų sieną važiuoti tramvajumi, tačiau mes turėjome pakankamai laiko, todėl nusprendėme eiti pėstute. Rytas ankstyvas, gatvės tuščios. Tiesa ant kiekvienos sankryžos stovėjo policijos mašinos arba policininkai, kurie stabdė arabus ir prašė parodyti dokumentą. Viskas dėl terakto, kuris vyko kelias dienas prieš mūsų atvykimą čia. Pokeliui užėjome į turgavietę ir šiaip fotkinome viską kas traukė akį. Pasiekus senamiestį, pirmiausiai perėjome per parduotuvių alėją vadinamąjį Mamilla mall. Mama užėjo į Ahava parduotuvę, kuri beje yra ir Kauno senamiestyje. Žinoma kainos ten didelės, tačiau mama vis gi rado losijoną su nuolaida. Išėjusios pasukome link tikslo - Raudų sienos. Mama buvo pažadėjusi draugams ir kirpėjai, kad padės jų raštelius į Raudų sieną. Tiesa pokeliui aplankėme ir religinius objektus, kuriuose aš ankščiau nesilankiau. Aišku ten kaip visada buvo krūvos ekskursinių grupių ir padoriai nufotkint tai ką norėjau nelabai pavyko. Na štai priėjome ir raudų sieną. Moterų pusėje buvo palyginus ganėtinai nedaug panelių ir moteriškių. Tad mama galėjo laisvai prieiti ir pastovėti. Misiją įvykdžiusios nuėjome į turgų. Ten mama susigundė pauostyti prieskonius. Žinoma iš karto prisistatė pardavėjas kalbantis visomis kalbomis: arabų, hebrajų, anglų, rusų; ir pradėjo piršti visus iš eilės prieskonius. Na žinoma mes susigundėme, o aš net nepaglvojau, kad tai tiek mums kainuos. Jei įprastai Petah Tikvos turguje už vieną dėžutę prieskonių moku 12-13 šekelių tai čia už tris sumokėjome 50 šekelių. Ir nesupratau kaip gavos lygiai 50. Du po 15 ir vieni už 20? Žodžiu nesvarbu. Tai buvo man pirmoji pamoka kaip nepirkti elementarius dalykus, kuriuos galima nuspirkti kitur už padorią kainą. Mums einant link musulmonų kvartalo, policininkai pasakė, kad praėjimo nėra. Mes net nepaklausėme kodėl, apsisukome ir grįžom tuo pačiu keliu. Dar perėjome per šalimais esantį parką ir kadangi jau viską išvaikščioje ėjome link išėjimo ir po truputį grįžinėjome link autobusų stoties.
Visada bandai taip suplanuoti laiką, kad galėtum pabūti su artimaisiais, svečiais, kurie atvažiavo tavęs aplankyti ir vis vien nė velnio nesigauna. Atrodytų jau net į univerą nereikėjo ir vis vien nesigavo daugiau laiko skirti mamai.
Šiaip ar taip mes išvažiavome į Jeruzalę ar kaip vadinama Izraelyje -Jerušalaim. Vos išlipus iš autobuso mums taksistas pasiūlė pavežėti. Pasijaučiau turiste. Pats geriausias būdas pasiekti Raudų sieną važiuoti tramvajumi, tačiau mes turėjome pakankamai laiko, todėl nusprendėme eiti pėstute. Rytas ankstyvas, gatvės tuščios. Tiesa ant kiekvienos sankryžos stovėjo policijos mašinos arba policininkai, kurie stabdė arabus ir prašė parodyti dokumentą. Viskas dėl terakto, kuris vyko kelias dienas prieš mūsų atvykimą čia. Pokeliui užėjome į turgavietę ir šiaip fotkinome viską kas traukė akį. Pasiekus senamiestį, pirmiausiai perėjome per parduotuvių alėją vadinamąjį Mamilla mall. Mama užėjo į Ahava parduotuvę, kuri beje yra ir Kauno senamiestyje. Žinoma kainos ten didelės, tačiau mama vis gi rado losijoną su nuolaida. Išėjusios pasukome link tikslo - Raudų sienos. Mama buvo pažadėjusi draugams ir kirpėjai, kad padės jų raštelius į Raudų sieną. Tiesa pokeliui aplankėme ir religinius objektus, kuriuose aš ankščiau nesilankiau. Aišku ten kaip visada buvo krūvos ekskursinių grupių ir padoriai nufotkint tai ką norėjau nelabai pavyko. Na štai priėjome ir raudų sieną. Moterų pusėje buvo palyginus ganėtinai nedaug panelių ir moteriškių. Tad mama galėjo laisvai prieiti ir pastovėti. Misiją įvykdžiusios nuėjome į turgų. Ten mama susigundė pauostyti prieskonius. Žinoma iš karto prisistatė pardavėjas kalbantis visomis kalbomis: arabų, hebrajų, anglų, rusų; ir pradėjo piršti visus iš eilės prieskonius. Na žinoma mes susigundėme, o aš net nepaglvojau, kad tai tiek mums kainuos. Jei įprastai Petah Tikvos turguje už vieną dėžutę prieskonių moku 12-13 šekelių tai čia už tris sumokėjome 50 šekelių. Ir nesupratau kaip gavos lygiai 50. Du po 15 ir vieni už 20? Žodžiu nesvarbu. Tai buvo man pirmoji pamoka kaip nepirkti elementarius dalykus, kuriuos galima nuspirkti kitur už padorią kainą. Mums einant link musulmonų kvartalo, policininkai pasakė, kad praėjimo nėra. Mes net nepaklausėme kodėl, apsisukome ir grįžom tuo pačiu keliu. Dar perėjome per šalimais esantį parką ir kadangi jau viską išvaikščioje ėjome link išėjimo ir po truputį grįžinėjome link autobusų stoties.
 |
| Dievinu tą Jeruzalės šilumą ir praeities kvapą ore |
 |
| Pagaliau palmės tilpo kadre |
 |
| Niekada nepirkite maisto, prieskonių ir kitų dalykų turistinėse vietose, permokėsite 30-40% |
 |
| Nežinau ko jis toks patenkintas. Turbūt turistas :D |
 |
| Prie Raudų sienos. Mes tęsiame pažadus |
 |
| Mama meldžias o gal medituoja |
 |
| Tos siauros gatvelės |
            |
| Tos ryškios spalvos |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą