Liaudiški elementai

Viskas prasidėjo nuo mano dviejų pirkinių -suknelių liaudiškais elementais. Iš tiesų nežinau kokiai šaliai būdingi šie raštai, tačiau šios suknelės labai patraukė mano dėmesį tad negalvojus jas nusipirkau. Vėliau įsigijau marškinius su pasiuvinėjimais . Tada per fb parašė Sigita ir pasiūlė pasifotografuoti ir mes sumastėm, kad būtų visai smagu surengti fotosesiją rusų liaudies stiliuje, su samovaru, mediniais šaukštais ir kitais atributais. Tada netikėtai pradėjau domėtis ir klausytis liaudies muzikos. Tad nežinau, kas laukia manęs toliau, gal stosiu į etnomuzikologiją? 

Su šv.Kalėdom ;)

Paskutinis dirigavimo egzaminas

Nors iki bakalauro baigimo dar visas semestras, tačiau jaučiuosi lyg jau būčiau baigus akademiją. Ir nors dirigavimo egzamino gavau labai gerą pažymį, tačiau negalėčiau teigti, kad esu gera dirigentė, greičiau tiesiog turiu supratimą apie dirigavimą. Šiaip ar taip su kursiokais paruošėm stalą komisijai, bei patys (turbūt paskutinį kartą ) smagiai pasėdėjome grojant Juozui kalėdines dainas ir ne tik.

Gruodžio vidurys

Žiemą, saulė išlenda labai retai ir dienos be jos niūrios ir nedarbingos. Nors mano kambaryje dideli langai, bet net per juos vargiai papuola tiek šviesos kiek man norėtųsi. O gal visgi šviesos pakankamai, tik sesija mano viduje sukuria tą pilkumo paveikslą. Nuo pat egzaminų pradžios norisi, kad viskas greičiau baigtųsi. Prieš egzaminą daugelis darbų atrodo sudėtingi, nesuprantami, nežinai nuo ko pradėt, o staiga žiūri jau ir išlaikei tą egzaminą ir gan neblogai, ir nieko sudėtingo tame nebuvo.
 Šiąnakt sunkiai sekėsi  užmigti. Ir ne dėl egzamino, o  dėl danties skausmo. Matyt auga protinis dantis. Tačiau diena man padovanojo saulę, pažymys gerą nuotaiką ir aš pagalvojau, kad metas atnaujinti savo autoportretų albumą bei parodyti, kad gruodžio viduryje, kitaip nei Izraelyje, Turkijoje ir kituose šiltose šalyse, nė kvapo sniego, viskas aplink žaliuoja net mano megztinis.
P.S. Kad ir kaip stengiausi nufotografuoti vertikaliai, autofokusas vis nesuveikdavo.

Chorų konkursas

Štai ir paskutinis konkursas šiais metais. Tiek ruoštasi, tiek laiko paaukota ir rezultatas džiuginantis.
Tiek pozityvių emocijų patiriu tik  su mūsų mylima komanda . Niekad to nesakiau, bet... Chebra, aš jus myliu !!!

Pasistiprinkim

XV Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalis

Tiek Kaune, tiek Vilniuje diena buvo lietinga. Mums buvo užsakytas kariškių autobusas,kuris buvo ganėtinai patogus.
Atvykę į bažnyčia, laukėme kada prasidės repeticija. O tuo tarpu choristai bendravo su saviškiais bei pažįstamais iš kitų chorų.

Iš serijos "Vienas namuose"

Mama dviems savaitėms buvo išvykusi į Turkiją, Alaniją. Tad visas 14 dienų namuose karaliavau su Fisha.
Mama, kitaip nei aš, atvežė lauktuvių: magnetukų, saldumynų, džiovintų figų, granatų, kašmyro šalį bei šiltas tapkes. Tiesa gailėjosi, kad apsipirkinėjo pirmosiomis atostogų dienomis, nes per paskutines dienas, spalio pabaigoje, daugelis turistų išvažiavo ir prekės atpigo 60% .

Niam niam... saldumynai

"Kur tas Linksmadvaris?" arba "Ruduo Kaune"

Pagaliau po savaitės pilkų dienų, išaušo graži giedra diena ir aš supratau, kad nėra reikalo sėdėti namie, nes kita tokia diena gali ir nebe ateiti, o jei ir ateis tai kai visi margaspalviai medžių lapai bus nubyrėję.

Tad susiruošėm (su mama ir fotoaparatais) ir išėjome. Turbūt daugiausiai laiko praleidome savo rajone - Linksmadvaryje.  Ne ne, ne Linksmakalnyje, o būtent Linksmadvaryje. Kas kartą atsakius kur gyvenu, žmonės susimasto ir sako: "Tai kad labai toli nuo centro gyveni" . -"Toli? 15min ėjimo". Taigi, tie kurie dar nežino, Linksmadvaris  tai visa ta dalis kurią jus pravažiuojate keliaudami Aleksoto kalnu (pakilus į kalną ir užsukus į Dariaus ir Girėno gatvę atsiduriate Linksmadvaryje) .Plačiau apie pavadinimo kilmę ir pan. galite pasiskaityti internete. 

 Apskritai šį mikrorajoną norėjo paversti prestižiniu. Netoli panoramos  buvo net pastatyti VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmai, kuriuos suprojektavo architektas M.Songaila. Buvo sukurtas  institutų miestelio eskizas, kurį turėjo sudaryti fiziko-chemijos, technikos, matematikos, medicinos, teisės, teologijos, humanitarinių mokslų fakultetai, didžiulė biblioteka, studentų, profesorių namai bei sklypai jiems gyventi  ir visą tai būtų išsidėstę 16 hektarų sklype. Bet  per 7 metus (1932 metais)  suspėta pastatyti tik fizikos-chemijos instituto rūmus, kurie kainavo milžiniškus pinigus ir  kuriuos po 12 metų susprogdino vokiečiai. C'est la vie. Žinoma dabar toje vietoje stovi Muzikos akademijos pastatas bei Dobkevičiaus mokykla, kurie neprilygsta tam monumentaliam statiniui, bet vis kažkoks mokslo žiburiukas.  

 Kiek toliau nuo tos vietos, 10-15 minučių kelio, gyveno architektas M.Songaila, režisierius, aktorius K.Glinskis,  energetikos profesorius L.Kaulakis ir kiti mokslo veikėjai. Kodėl paminėjau būtent juos? Nes... jei laiko mašina grįžčiau  į tuos laikus, galima sakyti, kad būčiau jų kaimynė (puiki idėja filmui ). 

M.Songaila pats suprojektavo savo namą. Tai dviejų aukštų namas prie kurio gražia arka sujungtas tarnų priestatas. Paradoksalu, kad tarnų namo dalis atrekonstruota, o gyvenamoji dalis ganėtinai apleista, nes abiejuose aukštuose skirtingi šeimininkai. Ir visgi tas namas turi savo žavesio. 

L.Kaulakis gyveno Planetų gatvėje. Kalbant apie gatvių pavadinimus visi jie susiję su kosmosu: Žvaigždžių, Sietynų, Kometų, Meteorų; nes netoliese, I forte, buvo pastatyta observatorija.  Taigi, L.Kaulakis buvo mūsų kaimynas. Mano mama dar jį prisimena. Iš pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad jis buvo dar ir puikus botanikas. Jo sode buvo gausu įvairių rūšių gėlių, vaismedžių. 

Na ir paskutinis Linksmadvario gyventojas , kurio negaliu nepaminėti tai K.Glinskis. Turbūt muzikantams jo pavardė daug ką pasako, nes jis buvo pirmųjų Kaune pastatytų operų (Dž.Verdi "Traviata" ir M.Petrausko "Birutė") režisierius bei aktorius. Gyveno savo kaimyno M.Songailos suprojektuotam name. Iš tiesų ta vieta man dvelkia senove, nes namas pastatytas atokiau nuo gatvės ir reikia pereiti gerą gabaliuką sodo, kad prieiti prie namo, šiais laikais tai nebūdinga.  Bei ten stovi vieni aukščiausių ir turbūt seniausių medžių mūsų rajone. 

Vynuogės

Pirmi metai kai vynuogės davė derliaus.

Я люблю на рассвет смотреть...

Rumšiškės

Vieną dieną Gari pasiūlė plaukti laivu į Kulautuvą į ką aš atsakiau, "Jau geriau tada į Rumšiškes". Mano atsakas buvo savaime aiškus. Į Kulautuvą mes plaukėme praeitą vasarą, o Rumšiškėse aš buvau daugiau nei prieš 10 metų. Tiesą šis planas vis nusikeldavo, kadangi aš išvažiavau į Austriją, Gari į Peterburgą ir Suomiją, vėliau grįžę po kelių dienų išvykome į Latviją, o galiausiai baigę kursuoti po Europą, laukėme geresnių orų Kaune.
  Taigi, išaušo gražus sekmadienis ir mes patraukėme link Kauno marių, kur laukė laivelis pavadinimu "Nemunas". Dar važiuojant troleibusu masčiau "Įdomu, ar daug žmonių išsiruošė plaukti šiandien į Rumšiškes?". Dėl bilietų plaukti laivu aš nesijaudinau, nes buvau užsakiusi iš anksto internetu. Beje prie mūsų prisijungė ir Eyup, kuriam šis sekmadienis Lietuvoje buvo paskutinis. Taigi atėję prie laivo pamatėme beveik pilnai užpildytą laivą. Net nemaniau, kad tie žmonių plauks į Rumšiškes. Mums pagaliau suradus laisvas vietas priėjo laivo kapitonas ir paklausė, ar mes nusipirkome bilietus į Rumšiškių liaudies muziejų. Velnias... Suprantama, kad mes jų neįsigijome, nes internete buvo parašyta, kad galima įsigyti laive. Tad teko eiti į kasą, kur buvo parduodami taip pat bilietai plaukti laivu. Atstovėję gana ilgą eilę, mes nusipirkę bilietus grįžome į laivą ieškoti naujų vietų, mat nesusiprotėjome palikti savo užimtose vietose krepšių.  Bet mūsų džiaugsmui radome vietą po saule. Čia ne metafora, aš sakau tai tiesiogine žodžio prasme PO SAULE. Mes atsisėdome laivo gale, atviroje terasoje, ar kaip tai vadinama laive-denis(?) . Ten buvo gera pirmas 20 min, na gerai 30 min , bet vėliau man atrodė, kad  arba aš iškepsiu ar bent jau nudegsiu.

Birštonas

Birštone, iki šios kelionės, buvau tik kartą. Lankėmės ten su močiute. Ir vienintelis likęs prisiminimas tai Vytauto Didžiojo skulptūra ir parkelis bei jausmas, kad man ten patiko.
Miestelis nedidelis ir labai jaukus. Mums labai pasisekė su oru, turint omeny, kad jau rugsėjo mėnuo. Parke išstatytos skulptūros, paminklai, įrengtos žaidimų, sporto aikštelės.
 Tą dieną Birštone vyko jurginių šventė, gyventojai kūrė iš gėlių kompozicijas, buvo ruošiamasi ralio "Aplink Lietuvą" pagerbimo ceremonijai. O išvažiuojant iš miestelio užmatėm ir kelias renginio mašinas.

Nordic jewish student happening OR-6.

Atidarymo ceremonija

Nordic jewish student happening OR-6

Austria 08 09/08 17

22

Vasarai gerokai įpusėjus supratau, kad ši vasara ypatinga. Ypatinga tuo, kad sutikau daug naujų žmonių ir pajutau begalinį norą patirti kažką naujo ar pagaliau prisiversti ir padaryti tai apie ką tik svajojau.
Gimtadienis prasidėjo šokoladinėje kartu su Gariu, skanaujant šokolado fondiu. Vėliau važiavome pas mano močiutę į Salius, kur vyko šventės pratęsimas kartu su Augustinu ir Ugne.
Dieną po gimtadienio prabudau anksti. Atsikėliau, apsitvarkiau virtuvėje ir išėjau bėgioti. Jau kelios dienos iš eilės kaip eidavau bėgioti, bet šįkart nutiko neįtikėtinas dalykas, nubėgau nuo namų iki Trijų mergelių tilto nesustojus. Tad neįtikėtinai didžiavausi savim ir visą dieną jutau begalinį energijos antplūdį.

Su močiute

Klasiokų susitikimas

Pirmą karto susirinko tiek klasiokų ir veiksmas vyko pas mus...

Kvietimas priimtas

Iš tiesų mintis pakviesti vaikinus šašlykams buvo atėjus dar jiems neišvažiavus, bet kažkaip nedrįsau. Tad jau po laiko pakviečiau Eyup'ą. Kadangi jis kaip ir didelė dalis musulmonų kiaulienos nevalgo, kepėme vištieną.
O kol ji kepė, mama nusprendė pavaišinti svečią sodo gerybėm-uogom. Pasirodo Eyup nebuvo ragavęs agrastų, jie pas juos neauga. Vyšniom, serbentais nenustebinome. Tiesa jis paminėjo, kad jo močiutė darže augina taip pat ir riešutus, įvairias daržoves.

I love berries

Vienintelis dalykas augantis mūsų sode, neskaitant gėlių tai uogos. Dideliu jų asortimentu negalim pasidžiaugti, auga tik agrastai, serbentai ir vyšnios. Ak tiesa, sodo gale dar buvau radusi kelias miniatiūrines braškes. Šiais metais, pirmą kartą per eilę metų, turėtų sunokti vynuogės. Ir kai bebūtų, skaniausios uogos tik ką nuskintos.
 Šiandien specialiai išėjau į sodą , kad surinkti likučius uogų.

Lietingą dieną iššliaužėm į parką

Paskutinis vakaras

Štai ir atėjo paskutinis vakaras mano naujiems pažįstamiems Lietuvoje. Manau viena dalis jų džiūgavo, galėsiantys grįžti namo, kita dalis liūdėjo, palikdama atmintyje smagias akimirkas. Bet šiaip ar taip Žemė sukasi nesustodama todėl ir mes privalome judėti toliau.                                            Vakarienė suvalgyta, 

 Arbata išgerta, 

Dainos sudainuotos,

Sudie, Lietuva
                                                                                                  

Ridvan ir Taškin ruošia vakarienę

Naujieji pažįstami

Vieną dieną mama grįžus iš darbo man sako : "Pas mane ateinantis klientas turkas už savaitės išvažiuoja iš Lietuvos, bet norėtų su kuo nors kalbėti lietuviškai, kad neužmiršti tai ką išmoko per pusmetį, todėl daviau jam tavo skype."
 Mano reakcija tokiais atvejais dažniausiai būna visad tokia pati "Kodėl negalima pirmiausia manęs atsiklausti?".
Taigi, vieną vakarą prisijungus prie skype, pamačiau kontakto Tashkin kvietimą. Suprantama priėmiau.
Pradžioje buvau nusiteikus kiek priešiškai, bet atsileidau. Kai bebūtų, naujos pažintys įneša į gyvenimą kažką naujo. Susipažįsti su žmonėmis, jų kultūra, vertybėmis. Sužinai jų subjektyvę nuomonę apie savo kraštą ir žmones.
Kitas įdomus faktas tai, kad jie pusę metų gyveno netoli mano namų, net kelis kartus buvom prasilenkę, bet susipažinome tik paskutinę savaitę. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad sėdėsiu su jais prie vieno stalo, kalbėsimės ir gersim arbatą ir net dainuosim vieni kitiems dainas.

Langai

Atostogos dar neįpusėjo, o man jau norisi grįžti į univerą. Kiekvieną dieną nesėkmingai bandau rasti veiklos: serialai, muzika, fotografija, tvarkymasis sode, namuose. Šįkart nusprendžiau išplauti langus savo kambaryje, o užbaigus, negalėdama atsispirti dienos šviesai padariau keletą autoportretų.

Coming soon

      Nuo kelionės į Izraelį praėjo 3 mėnesiai tad manau pats metas pradėti rašyti atsiminimus, kuriuos galėsite išvysti puslapyje "Apie keliones".

Ir štai pirmas mano suklijuotas video iš kelionės.

Edita

Po ilgos pertraukos botanikos sode

Taip tiesa... botanikos sode buvau prieš kelias dienas ar savaitę, bet fotografavausi ten prieš gerus 3-4 metus. Tad surengėm su mama maža fotosesiją.  

P.S. Dar niekad gyvenime manęs nebuvo taip sukandžioja uodai. 

Margaspalvės rožės... ir ne tik

Agnė botanikos sode

Pirmą kartą per trys metus nusifotografavome

Vokalistų koncertas

Betvarkant stalčius...

Smagu betvarkant stalčius surasti tai ko nesitiki surasti. Šiandienos radinys "mini interviu su V.Bartuliu". Berods 12 kl. turėjau paruošti kūrybinei savaitei ( jei gerai prisimenu) darbą. Tad muzikos mokytojui prižadėjau, kad paimsiu interviu iš savo kompozicijos mokytojo V.Bartulio. Žinoma, galiausiai aš darbo nepridaviau, nes buvau neitin gerai pasiruošus imti interviu. Neturėjau diktofono, viską užsirašinėjau ranką, klausimų buvau sugalvojus labai mažai, o ir atsakymai buvo lakoniški. Ir vis gi po tiek laiko nusprendžiau čia juos užrašyti.

XXa. muzikos lobynai Lietuvoje 

1. Kokia pirmiausiai iškyla mintis išgirdus frazę XX a. Lietuvos muzikos lobynai?

XX a. prasidėjo profesionaliąja muzika :Naujaliu, Čiurlioniu, Sasnausku, Gruodžiu. Po karo: E. Balsys, F.Bajoras, O.Balakauskas ir vėliau jaunesnieji kompozitoriai. 

2. Kokia muzika dominuoja XX a.?

Lietuvoje kaip ir pasaulyje: M.K.Čiurlionis tautinis romantikas kartu su S.Šimkumi ir Sasnausku; J.Gruodis ryškus impresionizmo atstovas. E.Balsys ir J.Juzeliūnas -neaiškios pakraipos, domėjosi lietuvių liaudies muzika, struktūriniais dalykais. Vėliau prasidėjo minimalizmas, derminis serializmas...

3. Kokių žanrų muzika vyrauja jūsų kūryboje?

Visokia. Visi žanrai kokie yra.

4. Ar turi įtakos jūsų muzikai, kitų kompozitorių muzika?

Turi. Neturi reikšmės ko klausaus.

5. Ką manote apie įvairių žanrų muziką (jazz, rock, disco)?

Apie gerą muziką manoma gerai, kokio žanro ji bebūtų.

6. Koks buvo pirmasis Jūsų kūrinys ir kada parašytas?

Mokykloje, 11-oje klasėje,  fortepijonui "Trys lašai".

7. Kokiais savo kūriniais didžiuojatės?

Visais arba ne vienu. Neišsižadu nei vieno, bet ir nesididžiuoju.

8.Kokius šiuolaikinius lietuvių kompozitorius vertinate labiausiai?

F.Bajorą, O.Balakauską, O.Narbutaitę, A.Martinatį.

Dabar matau, koks nevykęs buvo mano interviu. Nesugebėjau net užduoti papildomų klausimų, Žodžiu, nelemta man tapti žurnaliste ir juolab muzikologe. :D

Paskutiniai teoriniai egzaminai

Nėra nieko maloniau, kai atsiskaitai teorinius dalykus ir supranti, kad nebereikės sėdėti prie konspektų. Juolab, kad kuo toliau tuo man sunkiau prisiversti ją mokytis ir tuo pačiu įsiminti. Taigi, ketvirtadienį atėjusi į paskutinį muzikos istorijos egzaminą, žinojau vieną: muzikos klausymą parašysiu labai gerai, o štai su klausimu bus sunkiau, gerokai sunkiau. Mums parašius klausymą, buvo iškeltas klausimas kas trauks teorinį klausimą, kadangi jų buvo septyni. Visus pastaruosius metus traukdavo grupės pirmūnė Ieva, bet šįkart norą pareiškė Linelis. Prieš traukiant jis paklausė mūsų "Kokį klausimą norite, kad ištraukčiau", mes sušukome "Pirmą" ir priėjęs prie stalo ištraukė numeriuką ir tarė "Pirmas", po ko mes partrūkome džiaugsmo šūksniais, nes... po galais, kaip tai įmanoma? Taigi, šįsyk Lino dėka, sėkmė mums, bent jau man tai tikrai, nusišypsojo.
Penktadienį laukė sekantis egzas - lietuvių etno muzikos. Aš ir vėl niekaip negalėjau nusiteikti mokslui. Juolab, kad tai buvo ketvirtas egzas šią savaitę. Tad egzaminui ruošiausi atsikėlusi ryte, kadangi egzaminas buvo 15 val.  Atėjus į akademiją ėjau į fortepijono paskaitą, po ko susitikau su kursiokais ir repetavome bendrą dainą "Kam tavo vilkeli", kurią turėjome padainuoti dėstytojui vietoje muzikos klausymo. Taigi, nuėjome į egzaminą, padainavome dainą ir pradėjome su dėstytoju derėtis, kad gal galime išsirinkti kokį norime klausimą, bet jis nesutiko. Taigi, istorija kartojosi. Tiesa, šįkart kiekvienas individualiai traukė savo klausimą. Aš ištraukiau pirmą. Tą kurį geriausiai mokėjau. Tad ėjome į auditoriją po vieną ir pasakojome ištrauktus klausimus. Aš ėjau trečia. Papasakojau, sklandžiau, nei maniau, kad gausis ir dėstytojas man baiginėjant tarė: "Matau, kad viską moki, dabar jeigu padainuosi liaudies dainos pavyzdį parašysiu 10, jei ne 9." Ir čia aš pasimečiau, nes nebuvau tam pasiruošus. Bandžiau atkapstyti nors vieną dainą, kuri nebūtų harmonizuota chorui, būtų originali melodija ir man nepavyko nieko savo galvelėje atrasti. Tad padainavau "Bėkit bareliai", kurią dainavome su choru. Užbaigus, dėstytojas nusijuokė ir sako:" Labai gražiai pradėjai, bet iš kur tas galas?" Tad paaiškinau, kad čia M.K.Čiurlionio harmonizuota l.l. daina chorui ir jau ruošiaus sakyt, kad galiu padainuoti kokią kitą, kai jis pasakė "Gerai , 10, sėkmės". Išėjau iš auditorijos lyg ir laiminga, lyg kiek nusivylus. Einant namo galvoje skambėjo liaudies dainos, kurias galėjau daug geriau padainuoti. Bet šiaip ar taip rezultatas nuostabus ir nėra ko sukti galvos.
 Kitas malonus dalykas, pasibaigus ar bent baiginėjantis sesijai -stalčių tvarkymas. Tas momentas, kai gali išmesti konspektus, kurių tau nebereiks ir atlaisvinti vietą stalčiuose. Tai lyg koks apsivalymas.
 Ką gi dar liko trys egzaminai. Kažkokia prasme malonesni, nes nebereikės kimšti teorinės informacijos į galvą, o tik klausytis arba groti muziką.

Agnė

Nuo pat veidrodinio fotoaparato įsigijimo dienos masčiau apie fotosesiją. Siūliau pažįstamiems, draugams pasifotografuoti, kai kurie patys prašėsi, bet dėl konkretaus susitikimo niekad nesitardavome arba dėl laiko stygiaus atidėliodavome.
Praeitą savaitę kursiokė Agnė parašius per facebook'ą manęs paklausė ,"  ...gal norėtum man padaryt nemokama fotosesija?", į ką aš atsakiau "Norėčiau, o ką? :D ". Tiesa, pirmąją savaitę nepavyko, nes atsirado kitų planų, bet šiandien parepetavusios dainą "Autumn leaves" (mano fortep. egzaminui) ėjome fotografuotis. Žinoma aš pirmenybę teikiau botanikos sodui, kuriame dar vis turi žydėti tulpės, bet deja savaitgalį ten labai retai važiuoja transportas tad teko apsieiti Santaka. Ir beje aš ten buvau nevienintelė fotografuojanti. Be manęs ten dar sukosi apie 3 fotografai. 
 Šiaip ar taip pirmąją fotosesiją laikau pavykusia. Užtrukome gan neilgai, gal truputį ilgiau nei valandą. Ir džiaugiuos, kad Agnė buvo gan atsipalaidavusi ir man net nelabai reikėjo patarinėti kaip jai atsistoti, pasisukti.   Nuotraukos gavosi natūralios.

Botanikos sodas

Botanikos sodas - tai vieta dvelkianti senove ir įtraukianti į stebuklų pasaulį. Kaskart, kai ten nueinu, jaučiuosi lyg persikelčiau į kitą planetą ir vienintelis dalykas gražinantis mane į realybę tai vestuves ir krikštynas švenčiantys būriai, lakstantys iš kampo į kampą fotografuotis.

Autoportretai

Koncertas VDU Auloje

Štai ir atėjo metas parodyti viso pusmečio darbą.
Repeticijos laiku parepetavome VDU Auloje ir išsibarstėme kas kur, nes iki koncerto buvo dar gan daug laiko.
Kadangi su savimi jau buvau pasiėmusi koncertinius rūbus, nemačiau tikslo grįžti namo. Taigi, nuėjau į muzikos mokyklą, pakabinau skelbimą dėl pianino pardavimo ir užlipau į trečią aukštą pas buvusę mokytoją.
Vėliau užkandus kepyklėlėje grįžau į aulą. Choristai jaudinos, kad nesusirinks klausytojų, (pro Tomą niekas nepraėjo nepastebėtas, visus suskaičiavo), tačiau jų susirinko pakankamai.
Kai bebūtų keista, koncertas praėjo gerai net be didelio vargo  padainavau "Aušros žvaigždės" finalinę dalį, kuri per repeticijas smaugė.
Po koncerto išėjome padaryti dar keletos nuotraukų prisiminimui, po ko aš staigiai išlėkiau į "Saluto" repeticiją.

Atidėlioti darbai...

Nekenčiu, kai atidėlioju darbus, kuriuos galėčiau atlikti laiku, bet to nepadarau, o palieku paskutiniai dienai arba velku iki paskutinio priėmimo laikotarpio.
Kai iš principo ir tingumo sugalvoju kur nors neeiti ir po to meluoju esą negalėjau dalyvauti dėl kitų reikalų.
O blogiausia, kad sąžinė mane taip užgraužia, kad jaučiuosi lyg sverčiau 100 kg daugiau nei sveriu ir prisėdus  prie tempto darbo suprantu, kad tai buvo taip paprasta atlikti.  Bet ne, reikėjo tempti...

Velykos ir Motinos diena

5a klasė

Prieš kelias savaites 5 klasei vedžiau muzikos pamoką tema "Didinga muzika" arba kitaip "G.F.Hendelio gyvenimas ir kūryba". Pamokoje papasakojau apie kompozitorių, jo kūrybą, padainavome ištrauką iš oratorijos "Mesijas" dalies "Aleliuja", paklausėme kūrinį "Vandens muzika" ir pabaigoje uždaviau atsakyti į 5 klausimus:

      Kokios tautybės G.F.Hendelis?
      Išvardinkite bent 3 žinomus jo kūrinius.
      Kas būdinga G.F.Hendelio muzikai?
      Kokioje šalyje G.F.Hendelis ilgą laiką gyveno ir kūrė?
      Kokio žanro kūrinių kompozitorius parašė daugiausiai?

      Taigi čia pateiksiu vaikų atsakymus, kurie verčia susimąstyti: ką aš blogai dariau ir kuo jie klausė?

      Pirmo klausimo atsakymų variantai:

  Žydas, prancūzas, NZN, kompozitorius. Kaip supratote labiausiai patiko paskutiniai du atsakymai .

     Į antrą klausymą daugelis atsakė neblogai, t.y. paminėjo 1-3 kūrinius, suprantama įskaičiuojant klausytus du.

     Trečio klausimo vaikai nesuprato, nes ne vienas neatsakė teisingai. 

      Jie rašė:"Tokia pati melodija tik su kitais instrumentais","Gražią su daug instrumentų muzika", "Vandenį, muziką, ramybę", "Instrumentai, įkvėpimas","Vestuvės, bažnyčia"

     Ketvirto klausimo atsakymai: Amerika, Ispanija, Prancūzija. Žinoma, koks skirtumas Amerika ar Anglija, vis vien prasideda raide "A".

    Ir pagaliau penktasis klausimas į kurį atsakė tik du mokiniai. Turbūt nevisi suprato sąvoką žanras?!
Variantai "Is dukavich" ,"Choras","Smuikas","Vestuvinė".

    Dar viena užduotis, kurią buvau uždavus tai aprašyti erdvę, kurioje jie įsivaizduoja skambant "Aleliuja" kūrinį. 

      Cituoju "Neramibė, jausmas kad kaš kas atsitiko. Operos scena. Choras dainojantis bažinyčioj, Kaškas neįtikėtina". Ana K.

" Bažnyčia, auksas, daug aukso, dėdės, močiutės, dėdukai, vargonai, muzikantai, angelų paminklai, choras, ereliai, merginos, marmuras". Daša K.

       "Angelų choras, šventė, šventykla, Kalėdos, Jėzaus gimimas". Daša

       "Man atrodo kad dainuoja cerkvei, o dainuoja todėl kad gimė gelbėtojas Kristus". Polina M.

"Ak, tie fanai" arba "Koncertas su "Aušra""

Savaitę prieš koncertą, mokyklos choro vadovas pasiūlė su jais pasirodyti Kauno filharmonijoje. Man reikėjo atlikti 2 solo partijas tad mielai sutikau.
 Visiems choristams buvo pasakyta ateiti 18:30, kadangi turėjome dainuoti antroje koncerto dalyje. Aš žinoma kaip visad atėjau laiku, punktualiai. Vėliau atėjo keletas chorisčių ir koncertmeisterė, tačiau mokytojo  nebuvo niekur matyt. Galiausiai sužinojome, kad jis sėdi salėje ir klausosi pirmos koncerto dalies, kurioje dainavo muzikos mokyklų chorai. Prasidėjus pertraukai ir mokytojui pagaliau atėjus, choristai parepetavo ir laukė savo išėjimo į sceną.  Prieš "Aušros" chorą pasirodė Vyturio mokyklos choristai. Pagaliau atėjo aušriokų metas. Kadangi mano kūriniai : Poor Li'l Jesus" ir "Gimtinei" buvo paskutiniai, aš dar trys jų atliekamus kūrinius klausiausi už durų. Ir štai atėjo ir mano eilė. Išėjus į sceną mėgstu apsižvalgyti ar nėra pažįstamų veidų. Ir šįkart mano nuostabai, jų buvo ganėtinai daug: trys mokytojos iš muz.mokyklos, kursiokas, choristė iš "Saluto" ir jo vadovė Ramute. Tai privertė mano širdį dar greičiau plakti, bet pradėjus dainuoti nusiraminau, nes galvojau apie pačią dainą ir tai kam ją skiriu-klausytojus. Po choro pasirodymo sekė kelios bendros chorų dainos, kurių klausiausi atsisėdusi klausytojo kėdėje. Koncertui pasibaigus sulaukiau gražių padėkų bei einant į mažąją salę pasiimti daiktų, mane sustabdė nepažįstama moteris ir įteikė meškiuką. Ak, tie fanai ... :D

Žibučių paieškos

Atėjus savaitgaliui nusprendėme su mama nuvažiuoti į Panemunės mišką ir prisiskinti žibučių. Bet mes nenumatėme vieno dalyko- jų ten nėra .

Pirmieji žiedai...

Rūkas

Pažvelgus ryte į langą pamaniau, kad jis aprasojęs, bet pasirodo, kad lauke buvo rūkas. Priėjus prie skardžio laiptų pamačiau medžius, kurie šįkart atrodė kitaip nei visada. Kiekvienas  jų buvo individualus, nesusiliejantis su mase.Nusileidusi laiptais, nuėjau link stotelės nuo kurios puikiai matyt Nemunas, kitas jo krantas bei Vytauto Didžiojo tiltas. Bet šiandien, nors kiek besistengiau, nebuvo per 5 metrus matyt atvažiuojančio autobuso. Vienintelį ką pamačiau už šimtų tūkstančių kilometrų tai miniatiūrinį mėnulį. O gal tai buvo saulė?

Dar neištirpo

Kaip bebūtų keista, bet grįžus iš šiltojo Izraelio manęs neišgąsdino Lietuvos sniegas. Kažkaip ramiai į jį reagavau. Matyt visų pažįstamų sudėtos facebooke nuotraukos, su žiemos vaizdais, man padėjo save morališkai nuteikti.

Israel 03 28/04 06