Kovo 23

Štai koks tas 2013 metų pavasaris kovo pabaigoje.

Pasisėdėjimas po koncerto

Mūsų jau laukė ištaigingas stalas

Ramute ir Antanas su Auksine paukšte

Aukso paukštė

"Savaitgalį Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje vykusio Kauno mišraus choro „Saluto" koncerto metu jo vadovei Ramutei Štreimikytei buvo įteikta „Aukso paukštė". Tai vienas garbingiausių šalies mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimų. Juo pagal nominaciją „Naujai suspindusi žvaigždė" buvo įvertinta choro veikla ir pasiekimai, įsitvirtinę dar gana trumpoje, penkerius metus trunkančioje kūrybinėje kolektyvo biografijoje."

Gražina Dainauskienė

Prieš koncertui prasidedant, po repeticijos, didelė dalis choristų kartojosi dainą"Ritmo", kadangi turėjome ją atlikti atmintinai ir dar su judesiais: plojimais, spragsėjimais ir pan.

Kartoja "Ritmo"

Koncerto pradžia

Bet ar jiems to reikia?

Žiauru, kai  supranti, kad šiame gyvenime nieko nemoki daryti gerai.  Visur esi per vidurį arba arčiau galo. Tada bandai atrasti sferą, kurioje pasiektum aukštumų, bet įpusėjęs ir čia supranti, kad netapsi geriausiu. Vėliau pradedi galvoti, kad gal tiesiog šiame gyvenime turi bent kažką gero palikti po savęs ir kad žmonės nėra  tobuli. Svarstai ką galėtum palikti po savęs ar ką gero įnešti į dabartį. Mastai, kad norėtum pakeisti žmones, paversti juos geresniais, doresniais...bet ar jiems to reikia?
 Kai pagalvoju, sukūriau daugiau 20 dainų. Visos jos mano galvoje, neužrašytos. Kūriau jas norėdami išreikšti save, savo mintis, jausmus, vėliau norėjau jomis priversti žmones susimastyti apie gyvenimą, įnešti pozityvo ir gėrio. Bet ar jiems to reikia?
 Dainos stalčiuje, kartą į metus išlenda į viešumą... Bet ar kam nors to reikia?

Kovo 8-oji

Einant ryte vesti muzikos pamokos į Puškino mokyklą, nemasčiau apie galimybę gauti šiandien  gėlių. Bet įėjus į klasę  Kovo 8 progą mane pasveikino trys klasės berniukai. Tiesa, jie nelabai žinojo ką sakyti, nes pratę matyt sveikinti rusiškai. Bet vis gi malonu buvo gauti tą progą gėlių.. ir šokoladuką.
  Na, o mamai grįžus vakare iš darbo palepinom save  tortu.

Siekite savo tikslo

Buvau nusiteikus, kad pagaliau atėjo pavasaris. Saulė vis dažniau išlenda, ar bent jau pastaruoju metu išlįsdavo. Ir štai antra diena kai pučia šaltas vėjas, dangus pilkas, sninga šlapiu sniegu, o ir orų prognozės nieko gero nežada- žiema užsitęs iki balandžio. Žinoma dienoraštis ne apie tai, bet tai labai glaudžiai susiję su mano mintimis, nuotaikomis, emocijomis...
  Šaunu, kai nėra laiko apmatymams. Bėgi nuo vieno dalyko prie kito ir neturi laiko pabūti su savimi. Žmonės sako svarbu pabūti su savimi, bet man tas būvimas su savimi kelia tik depresiją. Matyt per ilgai esu viena.  O laikas skrieja nežmonišku greičiu. Jis skrenda, o aplink tave niekas nesikeičia. Viskas tas pats. Tie patys žmonės, tos pačios gatvės.  Jei ir susigalvoju kokios veiklos tai tik, kad nesėdėti namie ir neanalizuoti praeities ir ateities. Juk mes nelikę galvoti apie dabartį, nes dabartyje reikia veikti, o mes linkę viską atidėlioti.Nieko keisto, kad aplink vidutinybės. Aš ne išimtis. Supantys žmonės, jų gyvenimai, istorijos mane gąsdina. Neseniai internete radau vienos rusės video blogą. Ji kelis kartus persikelinėjo iš vienos šalies į kitą, dėl studijų, dėl mylimo žmogaus, darbo perspektyvų. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje, nes ištekėjo už prancūzo, bet nematė ten galimybės kilti karjeros laiptais. Baigusi marketingo mokslus ir žinanti savo vertę, ji nebuvo linkus galvoti "Kol kas padirbėsiu padavėja, o po  to gal rasiu darbą pagal specialybę", kaip beje daugelis mano pažįstamų daro. Taigi ji išvažiavo į Dubajų ir ten sėkmingai dirba savo sferoje. Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi sena tiesą, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis. Viskas priklauso nuo mūsų užsibrėžto tikslo ir gebėjimų. Jei tavo tikslas gauti diplomą? Tu jį ir gausi, bet geras darbas nenukris iš dangaus. Studentai pabaigę mokslus eina dirbti pardavėjais, padavėjais ir taip visą gyvenimą dirba nereikšmingus, mažai apmokamus darbus. Susituokia, sukuria šeimą ir gyvena nuo algos iki algos ir visą gyvenimą gaili savęs arba bando pateisinti, arba sako "Man patinka mano darbas, juk svarbiausia ne pinigai". Žinoma nepinigai, bet kodėl nuolatos niurzgame kai kiti išvažiuoja atostogauti į užsienį, o patys atsidustame " Ech...aš negaliu sau to leisti, aš tiek neuždirbu" arba "Jie vis skundžiasi, kad neturi pinigų, o patys važinėja po užsienius". Nuostabu, o kas tau neleidžia važiuoti? Taupyk ir važiuok. Bet ne... tada išgirstu žodžius "Aš vien maistui kiek išleidžiu...o dar mokesčiai". Taip..i pirkimo manija siaubingas reikalas. Žmonėms gyliai į kraują įaugo įprotis pirkti tai ko nereikia. Suprantama, juk seniau viskam buvo deficitas, o dabar  dar yra reklama, kuri yra visur ir veikia kaip hipnozė.
  Baigdama šį netradicinį, kiek nebūdingą mano blogui dienoraštį noriu pasakyti, turėkite gyvenime tikslą ir suplanuokite kaip jo sieksite, nes viena yra kažko trokšti, svajoti, o kas kita konkrečiai nuspręsti, kad ketinate tai turėti. 

The first day of spring

Taip atsibodo sniegas, šalčiai, žieminiai rūbai...
Noriu, kad ateitų tikras pavasaris !