Močiutės 80-mečio jubiliejus

Taigi... Aš pradėjau kurti planus. Pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti tai nuspręsti: ar aš skrendu, kiek maksimaliai aš ten galiu sau leist būti, o tiksliau keliom dienom mane išleis iš darbo (darbdaviai labai nenoriai išleidžia yyypač per šventes, balandžio mėn. išpuolė buvo Pesachas). Tinkamiausios datos laiko ir kainos atžvilgiu buvo nuo balandžio 8 d. iki balandžio 11 d. Tik kelios dienos. Pasveikinti močiutei užteks, o štai išpildyti savo norams, kurie yra labai žemiški: susitikti  su draugais, choristais, aplankyti močiutę Niną, pasivaikščioti po miestą ir nueit pas kirpėją,- priklausė tik nuo mano gebėjimų planuoti laiką. Bet dar iki to...

  Okey... bilietus nupirkau. Liko svarbiausia- ką padovanoti močiutei? Žinoma močiutė bus laiminga gavus menkiausia smulkmena nuo anūkų, o tiksliau jai užteks to, kad nepamirši ir paskambinsi per jos gimtadienį. Pradžioje buvo mintys nupirkti kažką ko nėra Lietuvoje, kokį nors gražų  šaliką išraižyta rytietiškais motyvais, gal ikoną (  bet ji nereligininga). Kadangi aš kūrybišką asmenybė, akimirksniu perėjau prie minties, kad reikia kažką padaryti savo rankomis. Ir čia  buvo tiesiog mano kėlių mėnesių nėštumo laikotarpis. Aš visaip bandžiau išgimdyti idėją: "Na ką aš tokio ypatingo galiu padaryti?". Jau buvau sau padarius šeimos kartų albumą su istorijomis, pasakojimais. Maniau gal kažką panašaus padaryt, bet juk nė velnio nežinau... ir neįdomu.. ir mažai nuotraukų turiu. Tada kilo mintis padaryt albumą nuo močiutės gimimo dienos iki dabar ir užrašyt kokius nors komentarus, bet ką ten rašyt. Gal anūkų mintis apie močiutę ir nuotraukas sudėti. Žodžiu tiek minčių ir dar daugiau dilemų. Sėmiausi minčių iš interneto. Bet visi tie eilėraščiai tokie banalūs ir visai man netikantis, nes jie arba pompastiški arba parašyti vardu mažos anukėlės. Prašiau pagalbos artimiausių žmonių: Gario, mamos, anytos. Žodžiu viskas man netiko. Ir net jau pradėjo erzinti, maždaug: " Nu kas jus siūlote, juk tai jubiliejus.JUBILIEJUS." Neprisimenu kaip ir kada mane aplankė ta geniali mintis. Ta paskutinė galutinė išbaigta mintis - įrašyti močiutės jaunystės, praieties dainas. Tas populiariausias dainas, kurios dainuojamas per didžiasias šventes su draugais ir giminėmis, kurios prisimenamos kaip prisimenami įvairūs gyvenimo įvykiai, tylos akimirkom. Aš buvau ekstazėje nuo savo idėjos. Būtų didesnės finansinės, techninės galimybės aš turbūt būčiau pasamdžius orkestrą man akomponuoti. Bet taip būna tik svajonėse. Pradėjau sudarinėti dainų sąrašą. Sudarius, mokėmės dainų, repetavome. Paprašiau Gario sužinoti kaip galima būtų tai padaryt, kaip išgaut įrašat padorią kokybę. Garis suveikė mikserį, mikrofonus, atsisiuntė įrašymui programą. Ir pradėjome įrašinėti. Aišku pradžioje negalėjau klausytis savo įrašų, buvo mintis:" Jei taip ir toliau, man nepavyks nei vienos dainos įrašyti". Bet sekančią dieną dar kartą pasiklausiau ir paglavojau, kad visai neblogai skamba. Įrašyta !

Mažoji anukėlė

 Močiutei nieko nesakiau, kad atskrisiu. Kai skambinau jai paskutinį kartą, kad išsiaiškinti kur šves gimtadienį ir ji mane pakvietė į gimtadienį aš tik  viltingai nusijuokiau, kad neišduoti savo siurprizo ir nesukelti močiutei įtarimo. Tad iki pat galo tai turėjo išlikti siurprizų. Močiutės gimtadienio rytą įeinu į facebooką ir ką matau? Ogi vakarykštės dienos nuotraukas Rotušės aikštėje su choristais. Kas įkėlė ? Mama. Viskas būtų okey, jei ne mintis, kad facebooko drauguose yra žmonės, kurie pamatę nuotraukas, gali pranešti šią džiugią žinią močiutei. Tad mane apniuko abejonės. Bet aš laikiausi savo plano. Kadangi močiutė Nina sužinojo, kad močiutė šves gimtadienį namie, o ne kavinėje kaip buvo planavusi aš važiavau tiesiai į Salius. Atvažiavus praėjau pro močiutės namą, Jono (draugo)  mašinos nebuvo tad ėjau iki Jono namų. Jau priėjus arčiau paskambinau jai. Pokalbis maždaug skambėjo taip: Labas. Labas. Turbūt norėjai mane pasveikinti. Taip. Linkiu sveikatos, džiaugsmo...kur švenčiat? Namie. A, ok tai eik manęs pasitikti. Ir čia kelių sekundžių tyla. Po kurios sekė: O tai kur tu? Prie vartelių. Nežinau, gal kažkam tai skamba vaikiškai ir banaliai. Bet tai turbūt pirmas kartas, kai aš kažką suplanavau ir viskas tobulai pavyko.
 Močiutė išėjo pro lauko duris su telefonu rankose, kartu su ja pašony Jonas. Močiutė buvo labai sujaudinta. Žinoma tuo pat metu atvažiavo kiti svečiai, o stalas dar neparuoštas. Na suprantate, seno kirpimo žmonės pirmiausia darbai, tada pramogos. Tad kai stalas jau buvo nukrautas vaišėmis, nuo kurių jau linko, močiutė išsakė didžiulę padėką visiems susirinkusiems ir galėjo pagaliau pasimėgauti mūsų su Gariu dovanota .
  Nemoku rašyt pabaigų. Vargu ar ir šįkart pavyks. Žinot, laimės akimirkos mūsų gyvenime tokios žemiškos, bet tokios nepaprastos, Ir kai galvoji apie močiutę pirmiausi prisimeni jos daržą, šiltnamius, keptas krosnyje bandeles, blynelius, pirmą surinktą derlių žemuogių nuo lysvės specialiai tik ką grįžusiems anūkams iš Šventosios, rabarbarus su cukrumi, įvairius žvėrelius ir paukštelius, kuriuos maitinai iš rankos. Ir ta mintis, kad to jau niekada nebus ir nebebus tokių močiučių... tiesiog verki pasikukčiodamas. Tik viena nuramina- tai, kad aš visą tai išgyvenau, visą tai patyriau ir aš žinau, ką tai reiškia turėt tokias nuostabias močiutes.