Kartais... o ypač per šventes taip norisi aplankyti artimuosius, draugus ir žinoma savo miestą Kauną. Taip gal svetimai akiai jis niūrus, tuščias, nuobodus, šaltas, bet jis mano gimtas miestas. Ir labai liūdna kai mane aplanko pastorosios mintys kalbant apie šį miestą. Vis gi man jį noris matyt kaip vis atgyjantį, kaskart pasiūlantį kažką naujo, įdomaus, negirdėto. Ir aš tikiu, kad taip yra. Bent taip verčia manyti visi įvykių postai facebooke , kuriuos aš matau ant draugų sienų ar kaip vadinama teisingai... laiko juosta?
Taigi norėjos ypatingai nuvažiuot į Lietuvą per šventes, o konkrečiai Kalėdas. Bet vis gi darbai, prasidėjusios studijos neleido mano sąžinei imti ir palikti savo naują pastovią gyvenamąją vietą. Kažkaip sausio mėn. kalbant ar tai su mama, ar tai su močiute Nina, suvokiau, o tiksliau mano galvoje įvyko kažkoks prašviesėjimas, po ko sekė: "Močiutei Nadei 80 metų". Buvo taip keista, nes atrodė tik prieš akimirką Saliuose šventėme jos 75-ąjį gimtadienį, atvažiavo giminės iš Lentvario, o čia
batc 80. Žodžiu aš supratau, kad reikia kažką sugalvoti. Kažkaip pasveikinti. Nusiųsti kažkokią dovaną. Gal pačiai nuvažiuoti. Ir čia aš pradėjau kurti planus, kurie privedė prie sekančio skryiaus (
Mociutes 80-mečio jubiliejus).
 |
| Pirmas kadras kurį sugebėjau pagauti. Dirbanti cerkvėje moteriškė pasakė, kad negalima fotografuoti. Nesvarbu, kad nėra nei ženklo nei nieko. Negalima. Tiesa po to kai mama pradėjo lyginti cerkvę su Jeruzalės šventyklom ir teigti, kad ten nėra jokių draudimų, moteris pasakė, kad reikėjo atsiklausti. Šiaip ar taip tai buvo spontaniškas sprendimas užeiti į cerkvę ir aš nė nemaniau pirkti , statyti žvakių, bet mama nupirko kelias...ir tuo momentu kai reikėjo statyti, aš taip susigraudinau, kad vos sulaikiau ašaras. Net nežinau, kas mane taip paveikė |
 |
| Vadinasi Laisvės al. rekonstruojama. Kiek prisimenu, kai buvome vasarą ji jau buvo pradėta rekonstruoti ir štai pavasario vidurys ir ji vis dar rekonstruojama. Atrodė viskas taip niūriai . O dar tas toks postžieminis oras. Soboro aikštė atrodo lyg pokario metais. Žmonių nėra, parduotuvės nedirba, Soboras toks aptrupėjas lyg po sprogimo. Vaizdelis niūrus. Net negaliu patikėt, kad aš taip atsiliepiu apie savo Kauną. |
 |
| Šiek tiek ryškių spalvų šiame pilkame fone |
 |
| Nemėgstu pirkti atviručių. Jei pirkti tai kokias nors šmaikščias. Bet kadangi šįkart dariau viską savo rankomis, o tiksliau balsu tai ir atvirutė rankų darbo. Tiesa viršelio dizainas mamos idėja. Ji yra šio kūrinio autorė |
 |
| Tie tokie smulkučiai, dailūs, švelnūs pavasario žiedeliai |
 |
| Patinka man tie apaugę sodai su žolynais ir krūmynais, nenutiestais takais |
 |
| Dvelkia savita dvasia |
 |
| Na ir žinoma Tado šeimynos garsusis namas dar kai kurių veikėjų vadinamas "Adamsų namu". Einant pro namą link laiptų, pro langą man pamojavo Joris. Buvo taip malonu. Kaimynai dar mane prisimena. |
 |
| Laiptai. Be pradžios ir be galo. Kiek kauniečių nežino apie šią nuostabę vietą. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą