Protėviai

Prisimenu paskutiniaisiais metais mokykloje istorijos mokytoja uždavė sudaryti geneologinį šeimos medį bei trumpai parašyti apie savo senelius ir prosenelius. Tada išklausinėjau visus, kuriuos galėjau: mamą, močiutes net senelio brolį. Tiesa diktofono neturėjau tad teko viską mikliai užsirašnėti į sąsiuvinį. Jaučiausi laiminga vartydama senas nuotraukas ir klausydama praeities istorijų. Žinoma ne visi panoro man tada viską papasakoti dėl asmeninių ir politinių priežasčių.
  Kiekvienais metais tvarkydama stalčius rasdavau tuos konspektus ir grįždavau prie minties "Kaip smagu būtų sudėti visus pasakojimus ir nuotraukas į vieną knygą, o gal net aplankyti tas vietas, kuriose buvo protėviai ir net sužinoti daugiau".
  Ir štai atėjo metas, kai suprantu "Jei ne dabar tai niekada". Žinot, kartais viduje viskas verda, norisi tiek daug visko padaryti, bet jauti kaip laikas byra lyg smėlis tarp pirštų. Šiuo metu būtent taip ir jaučiuosi. Atrodo, kad jei to nepadarysiu dabar, nutiks kažkas blogo. Gal tai praradimo...nerimo jausmas? Taip... tikriausiai.   Nerimo, kad ateinančios kartos nesužinos apie savo šaknis. Neprisilies prie prosenelių gyvenimo istorijų , nepasimokys iš jų klaidų, nežinos iš kur ir kas jie.
  Pradžioje norėjau tiesiog sudėlioti į knygą nuotraukas su komentarais: veikėjai, vieta, metai. Bet kuo toliau, klausydama močiučių pasakojimų svarstau, kad turiu parašyti visą įmanomą biografiją, istorijas, prisiminimus apie juos.
 Jau po truputį pradėjau skanuoti senas nuotraukas. Turbūt seniausia jų yra 1900 metų. Iš vienos pusės atrodo ne itin sena. Bet iš kitos juk tai reiškia, kad jau praėjo šimtmetis. Aš žinoma suprantu, kad kai kurių šeimų geneloginis medis siekia XVIII-XIX a. , tačiau mano protėviai nebuvo itin sėslūs. Todėl itin sunku atkasti informaciją.
  Šiaip ar taip tikiuos, kad man užteks kantrybės išpildyti savo grandiozinį sumanymą.

Antroji stovykla. Mockynė

Štai ir praėjo daugiau nei metai nuo praeitos stovyklos ir mes vėl su mylimu choru susirinkome Mockynėje.
Šįkart viskas buvo kitaip. Negaliu sakyt, kad geriau ar blogiau. Tiesiog kitaip.
  Pirmas skirtumas tai, kad nebuvo vakaruškos, didžioji dalis išėjo į pirtį, o kadangi aš buvau peršalus man buvo ne iki jos.
  Antras skirtumas - tai , kad dirbau su bosais  ir su naujais kūriniais susipažinau jau bendrose repeticijose.
Taip pat vakaras buvo suplanuotas V&V tad praleista užstalės dainų dalis.
Šiaip ar taip viskas baigėsi disco laikų diskoteka kaip ir praeitais metais.
P.S. Tiesa šįkart stovykloje buvome kartu su Gariu.

Vaida- merginų vadovė stovykloje

Pokyčių metas ir vertybės

Jau senokai čia nesirodžiau. Tam yra kelios priežastys. Pirmoji - tai, kad be galo daug naujienų, kurių dar nesugebu suvirškinti t.y. įsisąmoninti, suvokti. Netolimoje ateityje laukia daug pokyčių ir iššukių, kurie jau dabar neduoda man ramybės. Pradėsim nuo to, kad šie studijų metai yra paskutiniai ir bakalauro ginimas ne už kalnų. Kaip ir daugelis studentų vis stūmiau laiką, o štai likus 2 mėnesiams bandau susiimti ir kibti į darbus. Pradinė mano bakalauro tema buvo "Estetinio skonio lavinimas muzikos pamokose", vėliau, po katedrinio ginimo ji deformavosi į "Klausomos muzikos diapazoną ir analizę". Darbo esmė ištirti kokią muziką ir kodėl  klauso šių laikų paaugliai. Tad po truputį bandau atsakyti į šį klausimą. 

 Po kelionės į Izraelį svarsčiau klausimus apie persikėlimą ir tarptautinės programos studijas tenai arba bandymus stoti į magistrą čia Lietuvoje. Tačiau kelių savaičių bėgyje viskas apsivertė aukštyn kojom ir galiausiai priėjome (aš ir Gari) prie išvados, kad bus geriausia jeigu aš jau šiais metais persikraustysiu į Izraelį. Ir suprantama, viena yra pasakyti "Išvažiuoju gyvent į Izraelį", o visai kitą suprasti, kad tu tikrai išvažiuoji. Išvažiuoji ten kur neturi draugų ,pažinčių, kur svetimi žmonės, kultūra, tradicijos, klimatas, kalba. Tai lyg statyti namą ar gimti iš naujo ir mokintis laikyt šaukštą rankoje. 

  Antras dalykas - vestuvės. Kad galėčiau gyvent Izraelyje tai vienintelis kelias. Suprantama, žinojau, kad ankščiau ar vėliau ši diena ateis. Neslėpsiu, kaip ir kiekviena mergina turėjau viziją, kokių vestuvių norėčiau ir pan. tačiau būkim realistais ir supraskim, kad gyvenimui nusispjauti į jūsų norus ir svajones. Todėl planuojant  kaip praleisti tą ypatingą vestuvių dieną, kuri tikies, kad gyvenime bus vienintelė, kartais priartėji prie apatijos.  Nes supranti, kad šios vestuvės tik formalumas. Nebus nei vestuvinės suknelės, nei žiedų, nei giminės, nei tavo draugų nei puokštės gaudymų, tortų ir party iki paryčių. Jokios simbolikos tik rankoj popierėlis gerai vietai nusivalyti.  O dar tie nenustygstantys  patarėjai su patarimais ir priekaištais. Vieni sako "O kaip nebus baltos suknėlės, juk pirmą kartą išteki", "Be žiedų? Būtinai reikia žiedų", "O tai kaip jos mama bus, o manęs nebus", "Turiu vieną dukrą ir nesudalyvausiu vestuvėse","Galime, kad ilgai neruošt nupirkti mišrainių ir viso kito iš maximos ir pasėdėti". Į ką atsakai, kad paliksi visą tai sekančiam kartui, tuo pačių suprasdamas, kad gal nevisi sulauks to antro karto ir gal verta pažymėti šią datą. Ir pradedi galvoti "Na  gal iš tikro reiktų užsakyt restoraną ir kažkaip atšvęsti tą dieną", "Ir gal žiedų paieškoti". Bet tada vėl į ausį šnabždą velnias "O kam tau tie žiedai, jei bus antros vestuvės, kur tu juos dėsi, galiausiai kam pinigus leist", "O kam švęsti, juk bus antros vestuvės ir kas norės tas atvažiuos". Ir čia supranti, kad tu jau nieko nebenori ir tenori, kad kažkas sukurtu puslapį, kuriame  paspaudęs mygtuką "Sutinku" amžiams ar kelioms savaitėms, kaip dabar įprasta, būtum sujungtas santuokos saitais. Nereikėtų nei puoštis, nei ruoštis, nei jaustis kaltu, kad kažkam neįtikai. Bet galiausiai ateina momentas, tu nuo visko atsiriboji ir sakai sau "Tai mūsų diena, ką norim tą darom". Visą tai gyvenimo mažmožiai ir ką bepadarysim pasaulis nesugrius juk svarbiausia nepamiršti santuokos esmės - nugyventi meilėje ir santaikoje.