Prisimenu paskutiniaisiais metais mokykloje istorijos mokytoja uždavė sudaryti geneologinį šeimos medį bei trumpai parašyti apie savo senelius ir prosenelius. Tada išklausinėjau visus, kuriuos galėjau: mamą, močiutes net senelio brolį. Tiesa diktofono neturėjau tad teko viską mikliai užsirašnėti į sąsiuvinį. Jaučiausi laiminga vartydama senas nuotraukas ir klausydama praeities istorijų. Žinoma ne visi panoro man tada viską papasakoti dėl asmeninių ir politinių priežasčių.
Kiekvienais metais tvarkydama stalčius rasdavau tuos konspektus ir grįždavau prie minties "Kaip smagu būtų sudėti visus pasakojimus ir nuotraukas į vieną knygą, o gal net aplankyti tas vietas, kuriose buvo protėviai ir net sužinoti daugiau".
Ir štai atėjo metas, kai suprantu "Jei ne dabar tai niekada". Žinot, kartais viduje viskas verda, norisi tiek daug visko padaryti, bet jauti kaip laikas byra lyg smėlis tarp pirštų. Šiuo metu būtent taip ir jaučiuosi. Atrodo, kad jei to nepadarysiu dabar, nutiks kažkas blogo. Gal tai praradimo...nerimo jausmas? Taip... tikriausiai. Nerimo, kad ateinančios kartos nesužinos apie savo šaknis. Neprisilies prie prosenelių gyvenimo istorijų , nepasimokys iš jų klaidų, nežinos iš kur ir kas jie.
Pradžioje norėjau tiesiog sudėlioti į knygą nuotraukas su komentarais: veikėjai, vieta, metai. Bet kuo toliau, klausydama močiučių pasakojimų svarstau, kad turiu parašyti visą įmanomą biografiją, istorijas, prisiminimus apie juos.
Jau po truputį pradėjau skanuoti senas nuotraukas. Turbūt seniausia jų yra 1900 metų. Iš vienos pusės atrodo ne itin sena. Bet iš kitos juk tai reiškia, kad jau praėjo šimtmetis. Aš žinoma suprantu, kad kai kurių šeimų geneloginis medis siekia XVIII-XIX a. , tačiau mano protėviai nebuvo itin sėslūs. Todėl itin sunku atkasti informaciją.
Šiaip ar taip tikiuos, kad man užteks kantrybės išpildyti savo grandiozinį sumanymą.
Kiekvienais metais tvarkydama stalčius rasdavau tuos konspektus ir grįždavau prie minties "Kaip smagu būtų sudėti visus pasakojimus ir nuotraukas į vieną knygą, o gal net aplankyti tas vietas, kuriose buvo protėviai ir net sužinoti daugiau".
Ir štai atėjo metas, kai suprantu "Jei ne dabar tai niekada". Žinot, kartais viduje viskas verda, norisi tiek daug visko padaryti, bet jauti kaip laikas byra lyg smėlis tarp pirštų. Šiuo metu būtent taip ir jaučiuosi. Atrodo, kad jei to nepadarysiu dabar, nutiks kažkas blogo. Gal tai praradimo...nerimo jausmas? Taip... tikriausiai. Nerimo, kad ateinančios kartos nesužinos apie savo šaknis. Neprisilies prie prosenelių gyvenimo istorijų , nepasimokys iš jų klaidų, nežinos iš kur ir kas jie.
Pradžioje norėjau tiesiog sudėlioti į knygą nuotraukas su komentarais: veikėjai, vieta, metai. Bet kuo toliau, klausydama močiučių pasakojimų svarstau, kad turiu parašyti visą įmanomą biografiją, istorijas, prisiminimus apie juos.
Jau po truputį pradėjau skanuoti senas nuotraukas. Turbūt seniausia jų yra 1900 metų. Iš vienos pusės atrodo ne itin sena. Bet iš kitos juk tai reiškia, kad jau praėjo šimtmetis. Aš žinoma suprantu, kad kai kurių šeimų geneloginis medis siekia XVIII-XIX a. , tačiau mano protėviai nebuvo itin sėslūs. Todėl itin sunku atkasti informaciją.
Šiaip ar taip tikiuos, kad man užteks kantrybės išpildyti savo grandiozinį sumanymą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą