"Kur tas Linksmadvaris?" arba "Ruduo Kaune"

Pagaliau po savaitės pilkų dienų, išaušo graži giedra diena ir aš supratau, kad nėra reikalo sėdėti namie, nes kita tokia diena gali ir nebe ateiti, o jei ir ateis tai kai visi margaspalviai medžių lapai bus nubyrėję.

Tad susiruošėm (su mama ir fotoaparatais) ir išėjome. Turbūt daugiausiai laiko praleidome savo rajone - Linksmadvaryje.  Ne ne, ne Linksmakalnyje, o būtent Linksmadvaryje. Kas kartą atsakius kur gyvenu, žmonės susimasto ir sako: "Tai kad labai toli nuo centro gyveni" . -"Toli? 15min ėjimo". Taigi, tie kurie dar nežino, Linksmadvaris  tai visa ta dalis kurią jus pravažiuojate keliaudami Aleksoto kalnu (pakilus į kalną ir užsukus į Dariaus ir Girėno gatvę atsiduriate Linksmadvaryje) .Plačiau apie pavadinimo kilmę ir pan. galite pasiskaityti internete. 

 Apskritai šį mikrorajoną norėjo paversti prestižiniu. Netoli panoramos  buvo net pastatyti VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmai, kuriuos suprojektavo architektas M.Songaila. Buvo sukurtas  institutų miestelio eskizas, kurį turėjo sudaryti fiziko-chemijos, technikos, matematikos, medicinos, teisės, teologijos, humanitarinių mokslų fakultetai, didžiulė biblioteka, studentų, profesorių namai bei sklypai jiems gyventi  ir visą tai būtų išsidėstę 16 hektarų sklype. Bet  per 7 metus (1932 metais)  suspėta pastatyti tik fizikos-chemijos instituto rūmus, kurie kainavo milžiniškus pinigus ir  kuriuos po 12 metų susprogdino vokiečiai. C'est la vie. Žinoma dabar toje vietoje stovi Muzikos akademijos pastatas bei Dobkevičiaus mokykla, kurie neprilygsta tam monumentaliam statiniui, bet vis kažkoks mokslo žiburiukas.  

 Kiek toliau nuo tos vietos, 10-15 minučių kelio, gyveno architektas M.Songaila, režisierius, aktorius K.Glinskis,  energetikos profesorius L.Kaulakis ir kiti mokslo veikėjai. Kodėl paminėjau būtent juos? Nes... jei laiko mašina grįžčiau  į tuos laikus, galima sakyti, kad būčiau jų kaimynė (puiki idėja filmui ). 

M.Songaila pats suprojektavo savo namą. Tai dviejų aukštų namas prie kurio gražia arka sujungtas tarnų priestatas. Paradoksalu, kad tarnų namo dalis atrekonstruota, o gyvenamoji dalis ganėtinai apleista, nes abiejuose aukštuose skirtingi šeimininkai. Ir visgi tas namas turi savo žavesio. 

L.Kaulakis gyveno Planetų gatvėje. Kalbant apie gatvių pavadinimus visi jie susiję su kosmosu: Žvaigždžių, Sietynų, Kometų, Meteorų; nes netoliese, I forte, buvo pastatyta observatorija.  Taigi, L.Kaulakis buvo mūsų kaimynas. Mano mama dar jį prisimena. Iš pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad jis buvo dar ir puikus botanikas. Jo sode buvo gausu įvairių rūšių gėlių, vaismedžių. 

Na ir paskutinis Linksmadvario gyventojas , kurio negaliu nepaminėti tai K.Glinskis. Turbūt muzikantams jo pavardė daug ką pasako, nes jis buvo pirmųjų Kaune pastatytų operų (Dž.Verdi "Traviata" ir M.Petrausko "Birutė") režisierius bei aktorius. Gyveno savo kaimyno M.Songailos suprojektuotam name. Iš tiesų ta vieta man dvelkia senove, nes namas pastatytas atokiau nuo gatvės ir reikia pereiti gerą gabaliuką sodo, kad prieiti prie namo, šiais laikais tai nebūdinga.  Bei ten stovi vieni aukščiausių ir turbūt seniausių medžių mūsų rajone. 

Žvaigždžių gatvė. O juk iš tiesu galėjo būti žvaigždžių

Vienas iš keliukų į akademiją

Vaikystės panorama. Labai retai eidavome iki didžiosios panoramos, nes buvom pamėgę savo Bunkerio panoramą

Tiesa dabar smulkūs medeliai taip išsikeroję, kad net nematyti pusės reginio

Takas nuo bunkerio

"Kita pusė", kurią pirmąkart aplankiau turbūt jau būdama paauglė. Ten tautodailininkas A.Kulieša pastatęs prie tvenkinio įvairių  išdrožinėtų medinių statulų, suoliukų

Kelias į vienuolyną

Magija

Santakoje

Ten kur Nemunas su Nerimi susijungia

Reti portretai su mama

Neįtikėtino grožio spalvų gama

Auksiniai lapai ir pliki kaštonai

Paskutinis dalykas, kuris man mielas tai mūsų Linksmadvario laiptai. Ne, ne tie kur veda į Aleksoto panoramą, o tie kur priešais Santaką, Marvelės gatvėje. Kažkada seniai, mamos  jaunystės laikas laiptai buvo mediniai ir išėjo į mūsų Planetų gatvę, prie buvusio darželio (galite įsivaizduoti kaip smagu buvo jais lipti ir leistis žiemą ar tiesiog po lietaus). Vėliau jie perdaryti į betoninius. Dažnai ten renkasi jaunimėlis pagerti, pagraužti siemkų ir palikti jovalą. Vaikystėje ir mes ten kartais sėdėdavome ir žaisdavom kortom (kas man nelabai patikdavo). Bet mieli jie man, nes visus metus aš jais leidžiuosi ir kylu, matau kiekvieną metų laiko žingsnį, kaip rudenį medžiai keičia spalvas, meta lapus, apgaubia laiptus savo spalvotais kilimais; žiemą sugulusios kalvos sniego, apšerkšnijusios medžių šakos, o pavasarį...lauki momento kada sprogs medžių lapai, o kai jie tik pasirodo seki kaip jie dieną iš dienos po milimetrą auga, o jei dar pamatau voveres vieną kitą besivejančias medžio kamienu aukštyn tai apskritai jaučiuosi papuolusi į kitą planetą. 

Laiptai

O jie valgomi?

Keista matyti besikeičiantį rajoną bei naujus gyventojus. Praeitis mielesnė širdžiai. Tie kaštonai besidriekiantis, visa Planetų gatve, po kuriais nuo gatvės pradžios iki namų, galėjai prabėgti zigzagais lyjant lietui. Seni namai, jokio modernizmo ir nepriekaištingai nuskustų dirbtinų pievelių, trinkelėmis išklotų keliukų ir privažiavimų. Gausus vaikų būrys  klegantis nuo ryto ligi vakaro (šiandien gatvėse tuščia, kur jie visi pasidėjo? ) Ech... ir visgi,  jei ne vokiečiai turbūt čia būtų prestižinis rajonas, mes čia negyventumėme ir aš kaip dauguma užduočiau klausimą: "Kur tas Linksmadvaris?"...