El'ad

Kartais nesinori namie sėdėti, bet ir nesinori kepti saulėje, tokiais atvejais einam pasivaikščioti iki miesto centro ir išgerti šaltos kavos ar sulčių arba važiuojam į šalimais esantį parką. Šįkart važiavome į El'ad. Iš tiesų nieko ypatingo jame nėra. Dauguma atvažiuoja ten su šeima ir draugais pamangalinti. Mes atvažiavome tiesiog pasivaikščioti, paieškoti pilies gruvėsiu ir pažiopsot į kaktusų sienas,

Izraelio šiaurėje

Trumpam į Jeruzalę...

Supykau ant darbdaviau ir pasakiau, kad šiandien veluosiu į darbą, nes turiu palydėti mama į Jeruzalę.
  Visada bandai taip suplanuoti laiką, kad galėtum pabūti su artimaisiais, svečiais, kurie atvažiavo tavęs aplankyti ir vis vien nė velnio nesigauna. Atrodytų jau net į univerą nereikėjo ir vis vien nesigavo daugiau laiko skirti mamai.
Šiaip ar taip mes išvažiavome į Jeruzalę ar kaip vadinama Izraelyje -Jerušalaim. Vos išlipus iš autobuso mums taksistas pasiūlė pavežėti. Pasijaučiau turiste. Pats geriausias būdas pasiekti Raudų sieną važiuoti tramvajumi, tačiau mes turėjome pakankamai laiko, todėl nusprendėme eiti pėstute. Rytas ankstyvas, gatvės tuščios. Tiesa ant kiekvienos sankryžos stovėjo policijos mašinos arba policininkai, kurie stabdė arabus ir prašė parodyti dokumentą. Viskas dėl terakto, kuris vyko kelias dienas prieš mūsų atvykimą čia. Pokeliui  užėjome į turgavietę ir šiaip fotkinome viską kas traukė akį. Pasiekus senamiestį, pirmiausiai perėjome per parduotuvių alėją vadinamąjį Mamilla mall. Mama užėjo į Ahava parduotuvę, kuri beje yra ir Kauno senamiestyje. Žinoma kainos ten didelės, tačiau mama vis gi rado losijoną su nuolaida. Išėjusios pasukome link tikslo - Raudų sienos. Mama buvo pažadėjusi draugams ir kirpėjai, kad padės jų raštelius į Raudų sieną. Tiesa pokeliui aplankėme ir religinius objektus, kuriuose aš ankščiau nesilankiau. Aišku ten kaip visada buvo krūvos ekskursinių grupių ir padoriai nufotkint tai ką norėjau nelabai pavyko. Na štai priėjome ir raudų sieną. Moterų pusėje buvo palyginus ganėtinai nedaug panelių ir moteriškių. Tad mama galėjo laisvai prieiti ir pastovėti. Misiją įvykdžiusios nuėjome į turgų. Ten mama susigundė pauostyti prieskonius. Žinoma iš karto prisistatė pardavėjas kalbantis visomis kalbomis: arabų, hebrajų, anglų, rusų; ir pradėjo piršti visus iš eilės prieskonius. Na žinoma mes susigundėme, o aš net nepaglvojau, kad tai tiek mums kainuos. Jei įprastai Petah Tikvos turguje už vieną dėžutę prieskonių moku 12-13 šekelių tai čia už tris sumokėjome 50 šekelių. Ir nesupratau kaip gavos lygiai 50. Du po 15 ir vieni už 20? Žodžiu nesvarbu. Tai buvo man pirmoji pamoka kaip nepirkti elementarius dalykus, kuriuos galima nuspirkti kitur už padorią kainą. Mums einant link musulmonų kvartalo, policininkai pasakė, kad praėjimo nėra. Mes net nepaklausėme kodėl, apsisukome ir grįžom tuo pačiu keliu. Dar perėjome per šalimais esantį parką ir kadangi jau viską išvaikščioje ėjome link išėjimo ir po truputį grįžinėjome link autobusų stoties.

Dievinu tą Jeruzalės šilumą ir praeities kvapą ore

Nacionaliniai parkai

Nevisad gaunas rasti laiko pavažinėti po šalį. Tad kai atvažiuoja svečai iš kitur tai yra tinkamiausias metas išlįsti iš namų.

Močiutės 80-mečio jubiliejus

Taigi... Aš pradėjau kurti planus. Pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti tai nuspręsti: ar aš skrendu, kiek maksimaliai aš ten galiu sau leist būti, o tiksliau keliom dienom mane išleis iš darbo (darbdaviai labai nenoriai išleidžia yyypač per šventes, balandžio mėn. išpuolė buvo Pesachas). Tinkamiausios datos laiko ir kainos atžvilgiu buvo nuo balandžio 8 d. iki balandžio 11 d. Tik kelios dienos. Pasveikinti močiutei užteks, o štai išpildyti savo norams, kurie yra labai žemiški: susitikti  su draugais, choristais, aplankyti močiutę Niną, pasivaikščioti po miestą ir nueit pas kirpėją,- priklausė tik nuo mano gebėjimų planuoti laiką. Bet dar iki to...

  Okey... bilietus nupirkau. Liko svarbiausia- ką padovanoti močiutei? Žinoma močiutė bus laiminga gavus menkiausia smulkmena nuo anūkų, o tiksliau jai užteks to, kad nepamirši ir paskambinsi per jos gimtadienį. Pradžioje buvo mintys nupirkti kažką ko nėra Lietuvoje, kokį nors gražų  šaliką išraižyta rytietiškais motyvais, gal ikoną (  bet ji nereligininga). Kadangi aš kūrybišką asmenybė, akimirksniu perėjau prie minties, kad reikia kažką padaryti savo rankomis. Ir čia  buvo tiesiog mano kėlių mėnesių nėštumo laikotarpis. Aš visaip bandžiau išgimdyti idėją: "Na ką aš tokio ypatingo galiu padaryti?". Jau buvau sau padarius šeimos kartų albumą su istorijomis, pasakojimais. Maniau gal kažką panašaus padaryt, bet juk nė velnio nežinau... ir neįdomu.. ir mažai nuotraukų turiu. Tada kilo mintis padaryt albumą nuo močiutės gimimo dienos iki dabar ir užrašyt kokius nors komentarus, bet ką ten rašyt. Gal anūkų mintis apie močiutę ir nuotraukas sudėti. Žodžiu tiek minčių ir dar daugiau dilemų. Sėmiausi minčių iš interneto. Bet visi tie eilėraščiai tokie banalūs ir visai man netikantis, nes jie arba pompastiški arba parašyti vardu mažos anukėlės. Prašiau pagalbos artimiausių žmonių: Gario, mamos, anytos. Žodžiu viskas man netiko. Ir net jau pradėjo erzinti, maždaug: " Nu kas jus siūlote, juk tai jubiliejus.JUBILIEJUS." Neprisimenu kaip ir kada mane aplankė ta geniali mintis. Ta paskutinė galutinė išbaigta mintis - įrašyti močiutės jaunystės, praieties dainas. Tas populiariausias dainas, kurios dainuojamas per didžiasias šventes su draugais ir giminėmis, kurios prisimenamos kaip prisimenami įvairūs gyvenimo įvykiai, tylos akimirkom. Aš buvau ekstazėje nuo savo idėjos. Būtų didesnės finansinės, techninės galimybės aš turbūt būčiau pasamdžius orkestrą man akomponuoti. Bet taip būna tik svajonėse. Pradėjau sudarinėti dainų sąrašą. Sudarius, mokėmės dainų, repetavome. Paprašiau Gario sužinoti kaip galima būtų tai padaryt, kaip išgaut įrašat padorią kokybę. Garis suveikė mikserį, mikrofonus, atsisiuntė įrašymui programą. Ir pradėjome įrašinėti. Aišku pradžioje negalėjau klausytis savo įrašų, buvo mintis:" Jei taip ir toliau, man nepavyks nei vienos dainos įrašyti". Bet sekančią dieną dar kartą pasiklausiau ir paglavojau, kad visai neblogai skamba. Įrašyta !

Mažoji anukėlė

Trumpam į Lietuvą

Kartais... o ypač  per šventes taip norisi aplankyti artimuosius, draugus ir žinoma savo miestą Kauną. Taip gal svetimai akiai jis niūrus, tuščias, nuobodus, šaltas, bet jis mano gimtas miestas. Ir labai liūdna kai mane aplanko pastorosios mintys kalbant apie šį miestą. Vis gi man jį noris matyt kaip vis atgyjantį, kaskart pasiūlantį kažką naujo, įdomaus, negirdėto. Ir aš tikiu, kad taip yra. Bent taip verčia manyti visi įvykių postai facebooke , kuriuos aš matau ant draugų sienų ar kaip vadinama teisingai... laiko juosta?
  Taigi norėjos ypatingai nuvažiuot į Lietuvą per šventes, o konkrečiai Kalėdas. Bet vis gi darbai, prasidėjusios studijos neleido mano sąžinei imti ir  palikti savo naują pastovią gyvenamąją vietą. Kažkaip sausio mėn. kalbant ar tai su mama, ar tai su močiute Nina, suvokiau, o tiksliau mano galvoje įvyko kažkoks prašviesėjimas, po ko sekė: "Močiutei Nadei 80 metų". Buvo taip keista, nes atrodė tik prieš akimirką Saliuose šventėme jos 75-ąjį gimtadienį, atvažiavo giminės iš Lentvario, o čia batc 80. Žodžiu aš supratau, kad reikia kažką sugalvoti. Kažkaip pasveikinti. Nusiųsti kažkokią dovaną. Gal pačiai nuvažiuoti. Ir čia aš pradėjau kurti planus, kurie privedė prie sekančio skryiaus (Mociutes 80-mečio jubiliejus).

Pirmas kadras kurį sugebėjau pagauti. Dirbanti cerkvėje moteriškė pasakė, kad negalima fotografuoti. Nesvarbu, kad nėra nei ženklo nei nieko. Negalima. Tiesa po to kai mama pradėjo lyginti cerkvę su Jeruzalės šventyklom ir teigti, kad ten nėra jokių draudimų, moteris pasakė, kad reikėjo atsiklausti. Šiaip ar taip tai buvo spontaniškas sprendimas užeiti į cerkvę ir aš nė nemaniau pirkti , statyti žvakių, bet mama nupirko kelias...ir tuo momentu kai reikėjo statyti, aš taip susigraudinau, kad vos sulaikiau ašaras. Net nežinau, kas mane taip paveikė