Mockynė. Antra diena

Prabudau apie 8val.ryto . Man pasirodė, kad kažkas beldė į duris. Pagalvojau gal Tomas ar Antanas, nes lyg minėjo, kad žadins visus. Bet matyt tai buvo moteriškė, maitinanti sodybos kiemsargius. Ji matyt ėjo į gretimą patalpą ko nors pasiimti. Gulėdama lovoje svarsčiau,"Įdomu saulė jau pakilo ar dar ne... Būtų smagu pamatyti saulėtekį." Tad nusprendžiau atsikelti. Stengiausi kiek įmanoma tyliau vaikščioti, kad neprižadinti saldžiai miegančių kambariokių. Apsirengiau, pasiėmiau fotoaparatą ir ruošiaus eiti, bet prisiminiau, kad reikia užsidėti šaliką. Deja niekaip negalėjau prisiminti kur jį padėjau tad išėjau be jo.
Sodyboje buvo tylu tik šunys lojo. Nutariau nusileisti prie užšalusios upės (turbūt Nemuno) .Saulė dar nebuvo pakilus, ji slėpės už miškų. Tad nutariau prasivaikščioti gatve. Padariau keletą kadrų ir laukiau to momento kai išlys saulė. Saulėtikis.. Turbūt esu jį mačius tik kelis kartus, nors prisimenu tik vienintelį kartą kai per išleistuves važiavome į apžvalginę jo stebėti, bet buvo apsiniaukę ir aš taip ir nepamačiau to grožio.
  Ir štai atėjo ta akimirka.. Mane aplankė neįtikėtinas jausmas ...visur tylu, šaltis, miškai , užšalusi upė , o aš stoviu vidury kelio ir laukiu kada pakils saulė, o jai pakilus ir apšviečiant mano sustingūsį kūną atrodo, kad aš iš tikrųjų sušilau. Bet tai tik apgaulinga akimirka.Iš burnos einantys garai susimaišę su šalčiu pavertė mano plaukus apšerkšnijusiu voratinkliu, o rankų pirštai vos galėjo nuspausti fotoaparato mygtuką. Tai bylojo, kad metas grįžti į stovyklą. Bet taip nesinorėjo...
  Ir visgi grįžau. Nuėjau į namelį prie prūdo. Pro namelio langą pamojavo Vaida. Svetainėje jau sėdėjo Saulius ir Gražvydas. Saulius pamatęs mane su fotiku tarė,-"A.. negalėsi manęs nufotkinti, nes mačiau objektyvo stiklas aprasojęs." Ir iš tiesų dėl temperatūros kaitos vargšelis žvelgė į viską per rūko plėvelę, o aš višta dar ir servetėlės nepasiėmiau.
  Po truputį judėjome pusryčiauti. Labai laukiau pusryčių, nes buvau užsisakius lietinių su varške. Dievinu blynus.  Po pusryčių turėjome laisvą valandą iki repeticijos.  Tad vaikščiojau iš kampo į kampą.

Mockynė. Pirma diena

Laukiau Vaidos skambučio. Kartu su ja, Tomu ir Virginijom turėjome važiuoti į Mockynę, kur buvo organizuojama mūsų choro stovyklą, kurios metu ruošėmės mokintis naują programą bei linksmai praleisti savaitgalį.
 Jau buvau apsirengus, laukiau Vaidos skambučio, kad žinočiau kada išeiti iš namų. Mama manęs nesulaukusi, išėjo į darbą. Staiga žiūriu skambina Virginija. Atsiliepiau. Pasirodo jie  jau pravažiavo Aleksoto tiltą.  Tad skubiai išlėkiau iš namų. Belipant laiptais paskambino mama ir pasakė, kad apačioje laiptų stovi mašina. Netrukus paskambino ir Vaida, klausdama, kur aš. Visa uždususi pasakiau, kad ateinu ir jau matau jos mašiną. Nusileidusi laiptais pribėgau prie raudonos  mašinos, apšalusiais langais, bet durys buvo uždarytos ir viduje berods taip pat nieko nebuvo.  Supratau, kad čia ne Vaidos mašina. Skambinau jai išsiaiškinti kur jie yra. Pasirodo jie manęs laukė prie funikulieriaus laiptų. Šaunu ..kaip visad niekas nežino apie Marvelės laiptus. (O juk pabrėžiau, kad atvažiuotų ne prie funikulieriaus laiptų, o vidury Marvelės esančių). Šiaip ar taip kompanija per kelias minutes atvažiavo ir   jau buvome kelyje į Mockynę.  Bevažiuojant kalbėjom apie viską ir apie nieką kaip ir įprasta mūsų kelionių metu. Tomas pareiškė, kad prezidentas turbūt nuo ryto visų laukia, o aš mintyse pagalvojau,-"Nė velnio. Gerai jei atvažiuos nepaskutinis".
 Pagaliau atvažiavome į Mockynės sodybą. Lauke stovėjo tik keletas choristų automobilių. Suprantama juk atvažiavome gerokai ankščiau nei tartasi. Kad nestovėti ir nešalti, įėjome į vieną iš sodybos pastatų. Ten nebuvo itin šilta, nes šildymą įjungė prieš valandą, bet vis šilčiau nei lauke. Turėjome laukti prezidento, kad pasakytų kuriuose kambariuose gyvensime.  Virgutė ironiškai tarė, "Jo...O Antanas per repeticiją dar sakė, kad pirmieji atvažiavę galės užsiimti geriausias vietas, o kambariai jau suskirstyti, o jo dar nėra.."
 Atvažiavus prezidentui, pradėtos kambarių dalybos. Mes (Virginija, Karolina, Marija ir aš) gavome išties jaukų kambarį, kuriame palyginus buvo šilta +19. Pasidėjusios daiktus, ėjome apsižiūrėti. Neilgai trukus atvažiavo ir mūsų kambariokės.
 Pirmas mūsų rimtas darbas buvo teksto taisymas natose. Turbūt apie puse choro neturėjo rašymo priemonių. Gerai, kad Ramutė buvo su savimi pasiėmus bent penkis tušinukus ir atsirado kolegų atsivežūsių po antrą rašymo priemonę. Tad išsisukome. Mano džiaugsmui Hendelį dainuosime anglų kalba, o ne vokiečių, kadangi kūrinys parašytas tuo laikotarpiu, kai jis gyveno Anglijoje.
Repeticijos vyko grupėmis: moterys, tenorai ir bosai. Su mumis dirbo Birutė, tenorais- Gražina, bosais-Ramutė. Kadangi tenorai repetavo tame pačiame namelyje kur ir mes, galėjome girdėti kaip eina pas juos darbas. Aš susidariau įspūdį, kad kai kurie jų buvo pernelyg atsipalaidavę. Pradėdavo darbą vėliau už mus ir baigdavo ankščiau. Pabaigę vieną iš kūrinių, eidavo į mūsų kambarį tai pasiimti puodelį, tai saldumynų , atsigerti vandens ar tiesiog išeit į gryną orą. Tai truputį blaškė ir erzino. Apie 13:30 atėjo Ramutė pakviesti mus pietų ir nustebo pamačiusi dar vis dirbančias choro moteris.
 Pietūs buvo sotūs. Man turbūt užtektų ir vienos sriubos be kepsnio su priedais. Papietavę galėjome ilsėtis, bet visi patraukė atgal į namelį kur stovi biliardo stalas ir televizorius. Moterys susėdusios prie stalo aptarinėjo koncertinius rūbus, vyrai žiūrėjo televizorių, o likęs jaunimas žaidė biliardą arba šiaip slampiojo. Kiek pafotografavus, pažiūrėjus tv nusprendžiau prisijungti prie moterų įnirtingai diskutuojančių apie rūbų modelį:suknelė ar sijonas +palaidinė, mėlyna ar juoda spalva. Visiems lyg  tiko mėlyna spalva, bet pradėjus galvot kaip atrodys vyrai, ar derės juodi kostiumai ir mėlynos moterų aprangos buvo atliktas eksperimentas. Jo aukomis tapau aš ir Kęstutis, kadangi mano golfas buvo mėlynas, o jo megztinis juodas. Atsakymas buvo neigiamas  tad tos minties atsisakyta.
  Po šio pasisėdėjimo vyko antra  repeticija, o po jos ėjome vakarieniauti ir ruoštis baliui, šokiams ir pan.  Aš ir vėl atsisakiau šokti. Tad visą laiką fotografavau. Gerai jau.. beveik visą laiką. Dar spėjau "sužaisti" keliskart biliardą. Taip kabutėse, nes tai nebuvo panašu į žaidimą. Greičiau į beprasmiškus bandymus pataikyti į baltą kamuoliuką. Tai pamačiusi Vaida, griebė mano fotiką ir pasakė, kad nori mane nupaveiksluoti. Tad buvau įamžinta. Tą vakarą buvo pakrikštyti choro nekrikštos: Marija, Gražvydas, Neringa ir naujoke... Jurga, berods. Taip pat Virginija priminė mūsų krikšto vardus ir jų prasmes, nors dauguma kaip bebūtų keista juos prisimena.  Po to vyrai išėjo į pirtį, o moterys liko šokti. Po visų liaudiškų šokių, pirčių, ėjome dainuoti. O didžiajai daugumai išsiskirsčius liko aktyviausi. Kažkas iš jaunimo įjungė ABBA dainas ir štai tada Ilana  įsijungė į party. Pasibaigus ABBA dainoms, įjungė Kernagį. Kęstutis pakvietė šokti valso ritmu... Bet po kelių nevalingų žingsnių supratau,-"Blin... nemoku. Man reikia eiti į prieki ar atgal..."Tad užleidau garbę Karolinai ir nuėjau suktis viena. Po truputį visi pradėjo skirstytis, kas egzaminams ruoštis, kas pasivaikščioti, kas Alias žaisti, o kas miegot. Likau salėje viena. Kiek pažiūrėjusi flegmatišką Alias žaidimą, išėjau su panom aplankyti kaimynų -Osvaldo ir Kęstučio. Kiek pasėdėjusi, pastebėjau, kad tuoj visi nulūš, nes pokalbiai jau nebesirišo,buvo jau beveik 3val. nakties, Osvaldas po Marijos masažo aptingo, Kęstutis jau kurį laiką gulėjo užsimerkęs ant lovos  ir tik retkarčiais nusišypsodavo, Virgutė vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį tad pasiūliau merginoms eiti į kambarį miegot.
  Štai taip pasibaigė mūsų pirmoji diena.

Kiemsargis

Sausis