Kalėdos su lietuvių bendruomene

Koncertas "Gruodžio garsai - nuo Chanukos iki Kalėdų".

Taip jau išpuola, kad bent kartą per metus koncertuoju kaip solistė. Izraeyje tai antras kartas. Pirmą kartą su Gariu dainvaome jo kolegoms iš armijos, o šį kartą mus pakoncertuoti su Lietuvos saksofoninininku Danieliumi Praspaliauskiu pakvietė Lietuvių bendruomenės Izraelio valstybėje "Nerija" tarybos narė Rima. Tad nieko nelaukdami susirašėme su Danieliumi, paklausėme ką jis atliks, aptarėme ką galėtume kartu atlikti ir po to truputį ruošėmės koncertui.
Koncertas vyko gruodžio 11d. kaip tik per Chanuką. Tačiau ne už kalnų ir Kalėdos tad koncerte buvau daug ir kalėdinių dainų. Pirmoje dalyje pasirodė Danielius su savo Kalėdine programa. Klausydama jo prisiminiau laikus, kai ateidavau į filharmoniją atsisėdavau balkone pirmoje eilėje ir klausydavaus įvairių atlikėjų. Vėliau scenoje pasirodė Gari ir jie kartu atliko visiems puikiai žinomus kūrinius "Caravan" ir "Take five". Publika apipylė juos aplodismentais ir  po pirmos dalies ėjome smaguriauti. Buvo paruoštas saldus stalas. Chanuka juk negali praeiti be spurgų. Tad spurgų ant stalo buvo visas kalnas. Tiesa jos man nelabai skanios, palyginus su žymiaja Kauno spurgine ( jose net nebuvo džemo... NEBUVO DŽEMO!!!). Antroje dalyje dainavome mes t.y. dainavau aš , o instrumentinis duetas -Danielius ir Gari man akomponavo. Tiesa... pradžioje aš atlikau savo kūrybos dainą "Šiandien šventė", kurios nedainavau jau visa amžinybę ir kuri suskambėjo visai ne taip kaip man norėjos, bet jau tiek to. Vėliau sekė visos žinomos džiazinės dainos "Autumn leaves", "Fly me to the moon", "At last " ir tt. Salė nors ir kamerinė, bet labai jauki ir atmosfera ten labai teigiama. Kai atėjo metas dainuoti "I' ll be home for christmas", išgirdus įžangą pravirkau. Apskritai atvykus į Izraelį tapau hiperjautri ir visa kas liečia namus, gimtą miestą, visada sugraudina. Taip buvo kai pirmą klausiausi choro "Saluto" įrašytos dainos "Oi giria, giria", kai dainavau "Kur giria žaliuoja" Anglijoje. Taip ir čia salėje.
  Žinoma, kad nesame profesionalus muzikantai ir neviskas suskambėjo tobulai, bet bendruomenė ir svečiai priėmė mus labai šiltai. Po koncerto prie mūsų vis prieidavo klausytojai ir dėkojo už vakaro koncertą. Daugumą jų neslėpė, kad koncertas juos labai sujaudino ir kai kurie net susigraudinę pravirko. Kai girdi tokius žodžius, supranti, kad viskas neveltui, kad žmonėms reikia tų susibūrimų, pasibuvimo kartu ir kad muzika yra tas emocinis dirgiklis, kuris kiekvieną veikia skirtingai ir sukelia skirtingus jausmus, prsiminimus, mintis.

Parke Tel Afek

Prisimenu, kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Izraelį kaip turistė, buvau nužiūrėjusi šį parką kaip vieną iš objektų, kuriuos galima aplankyti. Bet taip nei per pirmąjį kartą, nei antrą neaplankiau. Izraelyje jau gyvenu daugiau nei metus ir vis parkas liko neaplankytas. 

  Vieną dieną išsiruošėme į pikniką. Markas pasiūlė nuvažiuoti į netolimais esantį  parką. Mes nuvažiavom ten, bet mums su anyta kažkaip tas variantas nelabai patiko, nes... Ten nebuvo nei žolės, kažkokia smėlėta laukymė su keliais stalais ir krūvos žmonių. Pradėjom staigiai mastyti į kurį parką esantį netolimais galima nuvažiuoti. Ir prisiminėme vieną artimiausių ir didžiausių parkų esančių šalia Petah Tikvos t.y. Tel Afek. Šis parkas yra nacinalinis parkas, jame stovi dar nuo 1571 metų išlikusi tvirtovė. Čia labai dažnai atvažiuoja šeimos pamangalinti ir tiesiog pasigrožėti išlikusiais statiniais. 

24 bday

Jau 24 metai? Dar tik 24 metai? 

Taip dar daug laukia ateityje laimingų ir sunkių akimirkų. Daug svarbių sprendimų, kurie nulems ateitį ir visą gyvenimą, o gal ir kitų žmonių likimus,   

Didelis būrys pažįstamų ir draugų nerodiklis, kad laiką praleisit gerai. Ypač jei tai nėra tavo sielos žmonės.  Kartais daug smagiau švęsti dviese.

Grįžimas į Lietuvą arba Lietuva turisto akimis

Pirmasis grįžimas namo po beveik vienerių metų.
Atvykome į Vilniaus oro uostą su abejone: pasiekė mūsų bagažas Vilnių ar liko Ukrainoje. Deja, kad ir kaip ilgai laukėm ir vylėmės, kad jis ateis, deja. Teko kreiptis į pagalbą. Tad pirmoji aplankyta vieta buvo ne namai, o Urmo bazė, kurioje teko pirkti svarbiausias priemones, pirmosioms dienoms iki kol atveš bagažą.
Namai. Taip keista įžengti į savo kambarį po kelionių, nes mama jį visada sutvarko prieš man grįžtant. Grįžus, namai pasirodė tokiais mažyčiais. Mažas kambarys, lova, kriauklė, virtuvės stalas, kuris niekad ir neatrodė dideliu.
Miestas. Kaunas toks miręs miestas. Laisvės alėja jau dažnokai būdavo apytuštė, senamiestis tik vakarais atgija, bet net Akropolis tuščias. Maniau, kad visi išvyko  atostogaut į Palangą, Nidą. Bet ne. Ten taip pat tuščia. Kur visi žmonės? Iškeliavo į tolimus kraštus? Prie ežerų?
Vilnius visai kitoks miestas. Kitoks savo žmonėmis. Kaune tarytum liko tik pensininkai, neišauklėtas jaunimas ir kaimiečiai atvykę iš visų artimiausių kaimų. Net nenoriu pagalvoti, kas dedasi mažesniuose miestuose ir miesteliuose.

Montfort tvirtovė

Nemėgstu tų turistinių vietų, kurios kvepuoja civilizacija. Vietos į kurias atvyksti ir negali padaryti nė kadro, nes banda žmonių užstoja nuostabiausius vaizdus. Vietos į kurias atvyksti ir turi mokėti nežmoniškus pinigus, o apsilankes nesupranti už ką tiek mokėjai.
Monfort tvirtovė - tai visiška priešingybė tokių vietų kurias nupasakojau. Nors oras tądien buvo neitin palankus pasivaikščiojimui po kalnus, o mums jau pradėjus savo žygį ir prasidėjus lietui apskritai nebuvom tikri ar pasieksim tikslą, vis gi mes jį pasiekėme.
Nuo kelionės į Tel Arad buvo stipriai pasiilgus gražių gamtos vaizdų, todėl Montfort buvo ta vietą apie kurią iškarto pagalvojau, pasiūlius Gariui kur nors savatgalį nuvažiuot. Nors mačiau šią tvirtovę tik nuotraukose, jau tada žinojau, kad tai ypatinga vieta. Ir aš neklydau. Kad pasiekti pilį turi eiti kalvotais takeliais žemyn aukštyn, brautis pro krūmynus ir tik tada pasieksi ją - nuostabiąją tvirtovę.

Kadras kaip iš "Žiedų valdovo" filmo

Lietuvių susitikimas Tel Avive

Tai buvo pirmasis mano susitikimas su lietuviais Izraelyje.

Gan Hashlosha - Sachne

Mama Izraelyje. Sarona ir restoranas "2C"

Balandis buvo ypač įtemptas dėl švenčių. Dirbome parduotuvėje po 8-10 valandų. Ir kaip tik tuo metu į Izraelį aplankyti manęs atskrido mama. Diena po dienos ir nepastebėjau kaip artėja paskutinės mamos dienos Izraelyje, o mes dviese taip niekur ir nenuėjome.  Tad išsiruošėme iš pačio ryto į Tel Avivą. Kadangi pakrantę, mama jau buvo išvaikščiojus skersai ir išilgai, Jaffa taip pat, tad nuėjome į Saroną kur aš pati jau seniai ruošiaus nueit, bet niekaip nerasdavau laiko. Sarona - tai toks nedidelis kvartalas su gražiais parkeliais ir atrestauruotais senoviniais namais, kuriuose dabar įsikūrusios parduotuvės ir kavinės.

Mama Izraelyje. Tel Arad

Turbūt dažnas pasakys, kad po šalį, kurioje gyvena, keliauja tik tada, kai atvyksta svečiai iš svetur. Mes ne išimtis. Visi dirba, mokos ir savaitgalius skiria poilsiui ant sofos prie televizoriaus. Geriausiu atveju pasivaikščiojimui po artimiausią parką. Tad šaunu, kai kažkas atvažiuoja ir tenka nori nenori pakelt užpakalį ir pavežioti svečią po šalį.
 Tąkart mes važiavome į Tel Arad nacionalinį parką. Tai istorinė vieta, siekianti karaliaus Dovydo laikus. Parke yra išlikusi pilis, miestelio liekanos: sienų pamatų likučiai, šulinys ir pan.
Nuo pilies sienų atsiveria nuostabi panorama. Nuo tų laikų beveik niekas nepasikeitę. Vienintelis dalykas išduodantis, kad mes 21-ame amžiuje tai išgrįstas asfaltuotas kelias.

Kaddish

Vakaras skirtas paminėti architektą Davidą Azrielį.

Purim Petah Tikvoje

Purimas – tai pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Šios šventės metu žmonės pasipuošia karnavaliniais rūbais, dovanoja dovanas. Dar prieš vykstant į Izraelį, įvairiuose blog'uose  mačiau šios šventės akimirkas iš Tel Avivo gatvių. Vaizdas dažniausiai pasibaisėtinas dėl vulgariai apsirėdusių Tel Avivo gyventojų. Susidaro įspūdis, kad Purimas ir gėjų paradas tai viena ir ta pati šventė. 
  Petah Tikvoje, miesto centre organizuota šventė buvo labai graži. Miesto pagrindinėm gatvėm ėjo persirenge moksleiviai, o tarp žiūrovų buvo labai daug dailiai maskaradiniais rūbais aprengtų ir išdažytų vaikų. 

Apie chorą Izraelyje ir pirmąjį koncertą

Atvykus Izraelį siaubingai ilgėjausi muzikos ir žinoma choro. Todėl įvairiais keliais bandėme surasti man tinkamą chorą. Sakydama tinkamą turiu omeny amžiaus cenzą, geografinę padėtį bei muzikinį lygį.

 Kadangi hebrajų kalbos pradėjau mokintis tik rugsėji, mažai ką besupratau, todėl ilgą laiką nedrįsau rašyti chorų vadovams. 

Bet galiausiai gruodžio mėnesį parašiau ir buvo atsakyta, kad jiems narių netrūksta, bet visada su džiaugsmu priima naujus dainininkus. Tad atėjau į pirmąją repeticiją, mane iš klausė ir pradėjau lankyti chorą Izraelyje.

 Choras "Adi" - tai jaunimo choras, besirenkantis Ramat Avive, Tai vienas iš kelių Izraelyje esančių jaunų chorų. Viena pagrindinių priežasčių lėmusi jų susikurimą tai ir buvo faktas, kad Izraelyje nėra mėgėjiškų jaunimo chorų. Visi jauni chorai esantys Izraelyje atstovauja mokyklą, universitetą ar konservatoriją. 

 Dainininkai dainuojantys chore mane priėmė labai šiltai. Ir nors aš dar nelabai mokėjau (ir nelabai vis dar moku) hebrajų kalbą tai nekliutis. Mes dažnai kalbame angliškai. Kitus įdomus dalykas, tai kad nors Izraelyje siaubingai daug rusakalbių žmonių, mūsų chore jų išskyrus mane nėr nei vieno. Gal ir gerai. 

 Kaip ir bet kuriame chore repeticijos prasideda nuo įsidainavimo, kuris trunka beveik 30 min. Dažnai aukštiems garsams išgauti pasitelkiame fizinius judesius: rankų mosikavimą, bėgimą, prisėdimus. Ko beje niekad nebūdavo mūsų chorų repeticijose Lietuvoje. 

Kadangi dainuoju chore jau pusę metų, paruošėme trys programas (S. Rosi dainos, Brahamso Requime ir įvairių izraelio autorių dainos) galiu pasakyt, kad repeticijose daugiausia dirbama ties pačiu muzikiniu tekstu. Dirigentas retai iliustruoja kaip reikia atlikti vieną ar kitą vietą. Dažniausiai tam tikrai kūrinio daliai skiriamas laikas, kurio metu choristai surašo dinamikos ženklus ir vėliau bando remiantis jais bando dainuoti.  

 Pirmasis koncertas, kuriam ruošėmės vyko Haifos universitete, Dainavome nevieni, prie mūsų prisijungė dar vienas kolektyvas. Nelabai yra iš tiesų ką pasakot. Grojęs vargonininkas dažnai klysdavo. Chorai atliko kaip buvo išmokę. Bet ko man labiausiai trūko tai dirigento pasisakimo po koncerto: kaip viskas jo manymu praėjo ir t.t. 

British park

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai visi 6 -iese važiavome kartu į parką.

Pasiilgau...

Pasiilgau mamos gaminto maisto
Passilgau 101-o Fishos žvilgsnio
Pasiilgau choro ir choristų
Passilgau autoportretų kambary ir tylos namuos
Pasiilgau pokalbių su žmonėmis, kurie mane pažįsta
Pasiilgau gatvių ir gatvelių, kuriomis grįždavau namo
Pasiilgau spalvingų saulėlydžių pro langą ir nuo tilto
Pasiilgau nusidažiusio sodriom spalvom Linksmadvario kalno
Pasiilgau apšerkšnyjusių šakų ir laiptų užpūstų sniegu
Pasiilgau atbundančios gamtos pavasario rytą
Pasiilgau bibliotekos apdulkėjusių lentynų ir natų

Ulpanas

Net nustojus neramumams šalyje, išgirdus kaukiančią greitosios pagalbos sireną visi akimirką suklusdavome, šypteldavome ir giliai atsipūsdavome: "Pffu...Tai tik greitoji pagalba".
 Pirmieji mėnesiai Izraelyje buvo niūrūs ir pesimistiški. Kadangi nesu žydė, nesu Izraelio pilietė, turiu teisę būti šalyje kaip turistė tik trys mėnesius. Net tai, kad esu ištekėjus už šalies piliečio neduoda man jokių privilegijų. Pradžioje turime įrodyti, kad mūsų santuoka nefiktyvi: nešamos įvairios pažymos apie mano neteistumą, santuokos, gimimo liudijimai, raštiškai pateiktas pasakojimas apie tai kaip susipažinome kaip vystės mūsų sąntykiai, draugų pažįstamų laiškai apie tai, kad jie patvirtina apie mūsų santykių nefiktyvumą, specialios anketos pildymas, kurioje nurodai visą informaciją apie save, tėvus, vyrą, giminaičių vardus, pavardes, adresus ir t.t.Ir tai tik pirmoji dalis tam, kad pradžioje tau pratestų turistinę vizą, o vėliau  gautum darbo vizą.
 Tad pirmuosiuos mėnesius tiesiog stūmiau laiką. Užbaigiau dar Lietuvoje pradėtą šeimos albumą, kuo labai didžiuojuos. Tai albumas apie mano protėvius, su senomis nuotraukomis ir kiekvieno prosenelio ir prosenelės, močiutės ir senelio  trumpais aprašymais. Bijojau, kad močiutės numirs ir aš nespėsiu visko išsaugoti ateities kartoms, neturėsiu ką papasakoti, istorijos išnyks su jomis.
 Bandžiau prisijungti prie stačiatikių bažnyčios ansamblio, kuris dainuoja Jaffoje. Tačiau supratau, kad tai neteikia man didelio malonumo: nei procesas, nei kelionės trunkančios 2 val. į vieną pusę nei tamsios purvinos gatvės pilnos prostitučių ir juodaodžių.
 Bandžiau mokintis savarankiškai hebrajų kalbos, tačiau toliau abecėlės, 20 naujų žodžių ir dainų hebrajų kalba nepasistumėjau ir mečiau. Tačiau atėjo rugsėjo mėnesis, o su juo ir hebrajų kalbos kursai, kitaip vadinami ulpanas.  Ulpanas būdavo penkis kartus per savaitę nuo 8:30 iki 12 45. Didžiąją dalį grupės sudarė repatriantai iš Ukrainos. Tačiau buvo keletas ir iš Rusijos, Moldavijos, Kazakstano, Azerbaidžiano, Anglijos, Bulgarijos Amerikos ir net Panamos. Tačiau taip jau susiklostė, kad visos turistės susėdome kartu vienoje eilėje ir suprantama susibendravome.
 Turėjome ulpane nuostabę mokytoją, kuriai visi esame labai dėkingi už jos energiją ir kantrybę.
Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo Izraelio žinių. Mokytoja atnešdavo rytinį laikraštį ir pasakodavo kas vyksta šalyje. Tokiu būdu mokindavomės naujus žodžius. Taip pat pasakodavome priešais klasę  ką veikėm ar veiksim. Skaitydavome ir rašdavome knygoje. Pildydavome veiksmažodžių lentelę. Jų prisikaupė daugiau 200, tačiau iš 200  turbūt žinau tik 60, nes visi jie ( ir ne tik man) atrodo vienodi.
Pradžioje mūsų grupė buvo labai didelė, apie 30 žmonių. Tačiau laiks po laiko gretos retėjo. Tiesa ateidavo ir nauji nariai, bet nevisi išliko iki galo. Vieni pradėjo dirbti, kiti nebesuspėjo su grupe, jiems buvo per sunku, kažkas asmeniniais reikalais turėjo grįžti kuriam laikui į savo šalį ir tęsdavo kursus jau su kita grupe. Po baigiamojo egzamino dalis kursiokų susirinko ulpano kieme, aptarinėjo egzaminą ir aš galvojau: " Nejau tai viskas? Dalies žmonių jau gal net niekada nebesutiksiu". Kai bebūtų liūdna tenka judėt toliau.

Rosh Hashana (Naujieji metai)

Pirmas mėnuo Izraelyje: raketos ir sirenos

Tik atvykus į Izraelį buvau tikra, kad jau po pirmos savaitės parašysiu dienoraštį apie savo įspūdžius. Vėliau svarsčiau, kad už mėnesio tikrai turėsiu ką pasakyt ir sugebėsiu pasidalinti savo mintimis . Tačiau kaip matote viskas nusitesė iki šiandien dienos. O jau praėjo daugiau nei pusė metų ir negaliu  tvirtinti, kad jaučiu poreikį rašyti. Šįkart tiesiog priverčiau save atsisėsti ir šį bei tą papasakoti . Taigi pradedu.
Atvykau į Izraelį 2014 m. liepos 12 d. vakarą. Tik atvykus į Petah Tikvą, pro buto langus pamačiau pirmasias dvi Hamas grupuotės paleistas raketas ir jų sprogimą ore. Jokių jausmų tai nesukėlė: nei išsigandau, nei puoliau į paniką, tiesiog stovėjau prie lango ir žiūrėjau.
 Kitą dieną vėl gaudė sirenos, skrido ir sprogo raketos. Bėgome su namiškiais į laiptinę, nes slėptis slėptuvėje, kuri keturiais aukštais žemiau,  nematėm prasmės. Tačiau didžioji dalis kaimynų dažnai leisdavos žemyn net su miegančiais vaikais rankose.
Dar vienas nutikimas vyko jau Tel Avive. Kartu su drauge važiavome į pliažą, kai autobusas sustojo ir vairuotojas paprašė visų keleivių išlipti. Pradžioje nesupratau kas vyksta, Lauke gaudė sirena .Visi keleiviai paklusniai išlipo ir pasislėpė prie daugiaaukščio pastato.Mašinos gatvėse taip pat stovėjo ir nejudėjo.  Sprogus raketoms, visi keleiviai sulipo į autobusą ir tęsė kelionę.
Nepraėjus ir savaitei nuo mano atvykimo, Garis (mano vyras) išvažiavo savatei budėti kažkokiam kaime.  Suprantama, kad tai manęs nenudžiugino, bet teko susitaikyti.
  Vieną vakarą atvažiavus į supermarketą, vėl eilinį kartą išgirdome sireną. Didžioji dalis žmonių puolė bėgti link išėjimo. Mes drąsuoliai pasilikome ir toliau apsipirkinėjome. Buvau nustebus, kad tokia didelė dalis žmonių yra tiek įbauginti, o gal tiesiog išmokyti elgtis apgalvotai ir tokiose situacijose elgtis  kaip rekomenduojama, siekiant išvengti baisių pasekmių?
  Dieną iš dienos tai kartojosi. Labiausiai erzino, kai tai vykdavo ryte, kai dar guli saldžiai lovoje ir girdi sirenas. Tomis akimirkomis galvoje praskrisdavo  mintis: " Na kokio velnio... Tikrai ką nors užmušiu". Bet tą pačią akimirką šokdavau kaip kulka iš lovos ir bėgdavau į laiptinę. Tačiau kartais pagalvodavau:"Ai... vis vien raketas numuš ir niekas nenukentės". Tačiau išgirdus galingą sprogimą savaime iššokdavau iš lovos, nes atrodė, kad raketa susprogo virš tavo namo ir tuoj viskas lėks žemyn tiesiai ant tavo buto stogo.  Tos kasdieninės sirenos ir raketos iš tiesų pradėjo varyt į neviltį. Tačiau baimę pajutau tik pažiūrėjus žinias. Kaip tik rodė tiesioginę transliaciją, kalbėjo vienas iš Hamas narių, Jis sapaliojo kažkokias nesamones vis mynėdamas Alachą ir tai, kad bet kokia kaina susidoros su Izraeliu. Kaip tik tuo metu buvo pranešta, kad Hamas nariai slepia raketas tuneliuose, kurie iškasti po mokyklomis ir ligoninėmis. Ir po to karto man tapo tikrai baisu nuo minties: " O jei iš tiesų prasidės karas?". Po to vakaro nusprendžiau nebežiūrėti žinių ir neskaityt jokių naujienų.
Politika ir žinios manę niekada nedomino. Aš niekad nesugaudydavau, kada tai prasidėjo, kodėl tai įvyko ir kapstytis gylin atrodė beprasmiška. Tačiau pradėjus gyvent Izraelyje, teko į tai įlįsti. Nes tie įvykiai lietė mane, šeimos narius ir pažįstamus. Ir kaskart kai kasnors iš pažįstamų pradėdavo klausinėti ar net kaltinti Izraelį, jaučiau didelį pasipriešinimą ir net nenorą bendraut su tais žmonėmis, už tai, kad kaltina  Izraelį ir tik paviršutiniškai žino kas čia vyksta.
 Tai buvo neramus laikotarpis ne tik Izraelyje, bet ir daugely kitų šalių. Atrodė, kad buvo bandoma įbauginti pasaulio  žmones ir sukelti masinę isteriką, o gal tai politiniai-ekonominiai žaidimai. Vis gi, kuo mažiau žinai, tuo ramiau gyventi.