Tik atvykus į Izraelį buvau tikra, kad jau po pirmos savaitės parašysiu dienoraštį apie savo įspūdžius. Vėliau svarsčiau, kad už mėnesio tikrai turėsiu ką pasakyt ir sugebėsiu pasidalinti savo mintimis . Tačiau kaip matote viskas nusitesė iki šiandien dienos. O jau praėjo daugiau nei pusė metų ir negaliu tvirtinti, kad jaučiu poreikį rašyti. Šįkart tiesiog priverčiau save atsisėsti ir šį bei tą papasakoti . Taigi pradedu.
Atvykau į Izraelį 2014 m. liepos 12 d. vakarą. Tik atvykus į Petah Tikvą, pro buto langus pamačiau pirmasias dvi Hamas grupuotės paleistas raketas ir jų sprogimą ore. Jokių jausmų tai nesukėlė: nei išsigandau, nei puoliau į paniką, tiesiog stovėjau prie lango ir žiūrėjau.
Kitą dieną vėl gaudė sirenos, skrido ir sprogo raketos. Bėgome su namiškiais į laiptinę, nes slėptis slėptuvėje, kuri keturiais aukštais žemiau, nematėm prasmės. Tačiau didžioji dalis kaimynų dažnai leisdavos žemyn net su miegančiais vaikais rankose.
Dar vienas nutikimas vyko jau Tel Avive. Kartu su drauge važiavome į pliažą, kai autobusas sustojo ir vairuotojas paprašė visų keleivių išlipti. Pradžioje nesupratau kas vyksta, Lauke gaudė sirena .Visi keleiviai paklusniai išlipo ir pasislėpė prie daugiaaukščio pastato.Mašinos gatvėse taip pat stovėjo ir nejudėjo. Sprogus raketoms, visi keleiviai sulipo į autobusą ir tęsė kelionę.
Nepraėjus ir savaitei nuo mano atvykimo, Garis (mano vyras) išvažiavo savatei budėti kažkokiam kaime. Suprantama, kad tai manęs nenudžiugino, bet teko susitaikyti.
Vieną vakarą atvažiavus į supermarketą, vėl eilinį kartą išgirdome sireną. Didžioji dalis žmonių puolė bėgti link išėjimo. Mes drąsuoliai pasilikome ir toliau apsipirkinėjome. Buvau nustebus, kad tokia didelė dalis žmonių yra tiek įbauginti, o gal tiesiog išmokyti elgtis apgalvotai ir tokiose situacijose elgtis kaip rekomenduojama, siekiant išvengti baisių pasekmių?
Dieną iš dienos tai kartojosi. Labiausiai erzino, kai tai vykdavo ryte, kai dar guli saldžiai lovoje ir girdi sirenas. Tomis akimirkomis galvoje praskrisdavo mintis: " Na kokio velnio... Tikrai ką nors užmušiu". Bet tą pačią akimirką šokdavau kaip kulka iš lovos ir bėgdavau į laiptinę. Tačiau kartais pagalvodavau:"Ai... vis vien raketas numuš ir niekas nenukentės". Tačiau išgirdus galingą sprogimą savaime iššokdavau iš lovos, nes atrodė, kad raketa susprogo virš tavo namo ir tuoj viskas lėks žemyn tiesiai ant tavo buto stogo. Tos kasdieninės sirenos ir raketos iš tiesų pradėjo varyt į neviltį. Tačiau baimę pajutau tik pažiūrėjus žinias. Kaip tik rodė tiesioginę transliaciją, kalbėjo vienas iš Hamas narių, Jis sapaliojo kažkokias nesamones vis mynėdamas Alachą ir tai, kad bet kokia kaina susidoros su Izraeliu. Kaip tik tuo metu buvo pranešta, kad Hamas nariai slepia raketas tuneliuose, kurie iškasti po mokyklomis ir ligoninėmis. Ir po to karto man tapo tikrai baisu nuo minties: " O jei iš tiesų prasidės karas?". Po to vakaro nusprendžiau nebežiūrėti žinių ir neskaityt jokių naujienų.
Politika ir žinios manę niekada nedomino. Aš niekad nesugaudydavau, kada tai prasidėjo, kodėl tai įvyko ir kapstytis gylin atrodė beprasmiška. Tačiau pradėjus gyvent Izraelyje, teko į tai įlįsti. Nes tie įvykiai lietė mane, šeimos narius ir pažįstamus. Ir kaskart kai kasnors iš pažįstamų pradėdavo klausinėti ar net kaltinti Izraelį, jaučiau didelį pasipriešinimą ir net nenorą bendraut su tais žmonėmis, už tai, kad kaltina Izraelį ir tik paviršutiniškai žino kas čia vyksta.
Tai buvo neramus laikotarpis ne tik Izraelyje, bet ir daugely kitų šalių. Atrodė, kad buvo bandoma įbauginti pasaulio žmones ir sukelti masinę isteriką, o gal tai politiniai-ekonominiai žaidimai. Vis gi, kuo mažiau žinai, tuo ramiau gyventi.
Atvykau į Izraelį 2014 m. liepos 12 d. vakarą. Tik atvykus į Petah Tikvą, pro buto langus pamačiau pirmasias dvi Hamas grupuotės paleistas raketas ir jų sprogimą ore. Jokių jausmų tai nesukėlė: nei išsigandau, nei puoliau į paniką, tiesiog stovėjau prie lango ir žiūrėjau.
Kitą dieną vėl gaudė sirenos, skrido ir sprogo raketos. Bėgome su namiškiais į laiptinę, nes slėptis slėptuvėje, kuri keturiais aukštais žemiau, nematėm prasmės. Tačiau didžioji dalis kaimynų dažnai leisdavos žemyn net su miegančiais vaikais rankose.
Dar vienas nutikimas vyko jau Tel Avive. Kartu su drauge važiavome į pliažą, kai autobusas sustojo ir vairuotojas paprašė visų keleivių išlipti. Pradžioje nesupratau kas vyksta, Lauke gaudė sirena .Visi keleiviai paklusniai išlipo ir pasislėpė prie daugiaaukščio pastato.Mašinos gatvėse taip pat stovėjo ir nejudėjo. Sprogus raketoms, visi keleiviai sulipo į autobusą ir tęsė kelionę.
Nepraėjus ir savaitei nuo mano atvykimo, Garis (mano vyras) išvažiavo savatei budėti kažkokiam kaime. Suprantama, kad tai manęs nenudžiugino, bet teko susitaikyti.
Vieną vakarą atvažiavus į supermarketą, vėl eilinį kartą išgirdome sireną. Didžioji dalis žmonių puolė bėgti link išėjimo. Mes drąsuoliai pasilikome ir toliau apsipirkinėjome. Buvau nustebus, kad tokia didelė dalis žmonių yra tiek įbauginti, o gal tiesiog išmokyti elgtis apgalvotai ir tokiose situacijose elgtis kaip rekomenduojama, siekiant išvengti baisių pasekmių?
Dieną iš dienos tai kartojosi. Labiausiai erzino, kai tai vykdavo ryte, kai dar guli saldžiai lovoje ir girdi sirenas. Tomis akimirkomis galvoje praskrisdavo mintis: " Na kokio velnio... Tikrai ką nors užmušiu". Bet tą pačią akimirką šokdavau kaip kulka iš lovos ir bėgdavau į laiptinę. Tačiau kartais pagalvodavau:"Ai... vis vien raketas numuš ir niekas nenukentės". Tačiau išgirdus galingą sprogimą savaime iššokdavau iš lovos, nes atrodė, kad raketa susprogo virš tavo namo ir tuoj viskas lėks žemyn tiesiai ant tavo buto stogo. Tos kasdieninės sirenos ir raketos iš tiesų pradėjo varyt į neviltį. Tačiau baimę pajutau tik pažiūrėjus žinias. Kaip tik rodė tiesioginę transliaciją, kalbėjo vienas iš Hamas narių, Jis sapaliojo kažkokias nesamones vis mynėdamas Alachą ir tai, kad bet kokia kaina susidoros su Izraeliu. Kaip tik tuo metu buvo pranešta, kad Hamas nariai slepia raketas tuneliuose, kurie iškasti po mokyklomis ir ligoninėmis. Ir po to karto man tapo tikrai baisu nuo minties: " O jei iš tiesų prasidės karas?". Po to vakaro nusprendžiau nebežiūrėti žinių ir neskaityt jokių naujienų.
Politika ir žinios manę niekada nedomino. Aš niekad nesugaudydavau, kada tai prasidėjo, kodėl tai įvyko ir kapstytis gylin atrodė beprasmiška. Tačiau pradėjus gyvent Izraelyje, teko į tai įlįsti. Nes tie įvykiai lietė mane, šeimos narius ir pažįstamus. Ir kaskart kai kasnors iš pažįstamų pradėdavo klausinėti ar net kaltinti Izraelį, jaučiau didelį pasipriešinimą ir net nenorą bendraut su tais žmonėmis, už tai, kad kaltina Izraelį ir tik paviršutiniškai žino kas čia vyksta.
Tai buvo neramus laikotarpis ne tik Izraelyje, bet ir daugely kitų šalių. Atrodė, kad buvo bandoma įbauginti pasaulio žmones ir sukelti masinę isteriką, o gal tai politiniai-ekonominiai žaidimai. Vis gi, kuo mažiau žinai, tuo ramiau gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą