Šiandien buvo paskutinė muzikos pamokos praktika. Net nesitiki, kad jau praėjo metai. Ištisus metus su šia žavia kompanija ruošėme muzikos pamokas, stebėjome vieni kitų pamokas, o taipogi mokytojos Necijos ir dėstytojos Ilanos. Taip Ilana... Gyvenime nebuvau sutikus tokios nuostabios dėstytojos. Jos santykis su studentais, dėstytojais. Ji begalo šiltas ir jautrus žmogus. Ji neįtikėtinai kūrybinga. Tiesa, per paskutiniuosius susitikimus ji pati pasakė, kad mūsų grupė pati pačiausiasia iš visų su kuriom ji dirbo per pastaruosius metus. Ir iš tiesų visada vieni kitiems padėdavome pamokų metu, po visų pravestų pamokų susėsdavome į ratą ir išsakydavome savo mintis susijusias su matytomis kolegų pamokomis: kas buvo gerai, kas nelabai, ką galima būtų patobulinti. Ir visada ta kritika skambėjo ne kaip noras kolegą sužlugdyti, parodyt, kad jis nevykėlis, bet padėt pamatyti tai kame tu gali patobulėti ir tapti puikiu muzikos mokytojumi.
Visi kurse tokie skirtingi. Kiekvienas su savo talentais ir gebėjimais, pamėgta skirtingų stilių muzika. Kažkas moka groti arfa, atneša arfą į pamoką, ja groja, pasakoja apie arfu tipus, įvairius įmanomus efektus, kuriuos galima ja atlikti, leidžia mokiniams pagroti, paliesti. Kažkas groja voltorna, kažkas pianinu, kažkas gitara, būgnais, rytietišku pučiamuoju instrumentu ir naudoja visus šiuos instrumentus pamokos metu, pasakoja apie juos. Kažkas pamoką pradeda nuo pasakos, kažkas nuo muz.grafiko, kažkas nuo vaidinimo, dainos, filmo. Kiekvienas su savo patirtimi, metodais ir idėjomis. Mes mokomės vieni iš kitų, vieni kitus įkvepiame, stebimės vieni kitų pastabumu. Šie metai muzikos pamokos praktikos buvo neįkainojami. Ir aš labai džiaugiuos, kad papuoliau į šį kursą šiemet, pirmais savo studijų metais Izraelyje ir pamačiau, kokios gali būt idomios muzikos pamokos ir kad tobulumui nėra ribų.
