Jau senokai čia nesirodžiau. Tam yra kelios priežastys. Pirmoji - tai, kad
be galo daug naujienų, kurių dar nesugebu suvirškinti t.y. įsisąmoninti,
suvokti. Netolimoje ateityje laukia daug pokyčių ir iššukių, kurie jau dabar
neduoda man ramybės. Pradėsim nuo to, kad šie studijų metai yra paskutiniai ir
bakalauro ginimas ne už kalnų. Kaip ir daugelis studentų vis stūmiau laiką, o
štai likus 2 mėnesiams bandau susiimti ir kibti į darbus. Pradinė mano
bakalauro tema buvo "Estetinio skonio lavinimas muzikos pamokose",
vėliau, po katedrinio ginimo ji deformavosi į "Klausomos muzikos diapazoną
ir analizę". Darbo esmė ištirti kokią muziką ir kodėl klauso šių
laikų paaugliai. Tad po truputį bandau atsakyti į šį klausimą.
Po kelionės į Izraelį svarsčiau klausimus apie persikėlimą ir
tarptautinės programos studijas tenai arba bandymus stoti į magistrą čia
Lietuvoje. Tačiau kelių savaičių bėgyje viskas apsivertė aukštyn kojom ir
galiausiai priėjome (aš ir Gari) prie išvados, kad bus geriausia jeigu aš jau
šiais metais persikraustysiu į Izraelį. Ir suprantama, viena yra pasakyti
"Išvažiuoju gyvent į Izraelį", o visai kitą suprasti, kad tu tikrai
išvažiuoji. Išvažiuoji ten kur neturi draugų ,pažinčių, kur svetimi žmonės,
kultūra, tradicijos, klimatas, kalba. Tai lyg statyti namą ar gimti iš naujo ir
mokintis laikyt šaukštą rankoje.
Antras dalykas - vestuvės. Kad galėčiau gyvent Izraelyje tai
vienintelis kelias. Suprantama, žinojau, kad ankščiau ar vėliau ši diena ateis.
Neslėpsiu, kaip ir kiekviena mergina turėjau viziją, kokių vestuvių norėčiau ir
pan. tačiau būkim realistais ir supraskim, kad gyvenimui nusispjauti į jūsų
norus ir svajones. Todėl planuojant kaip praleisti tą ypatingą vestuvių
dieną, kuri tikies, kad gyvenime bus vienintelė, kartais priartėji prie
apatijos. Nes supranti, kad šios vestuvės tik formalumas. Nebus nei
vestuvinės suknelės, nei žiedų, nei giminės, nei tavo draugų nei puokštės
gaudymų, tortų ir party iki paryčių. Jokios simbolikos tik rankoj popierėlis
gerai vietai nusivalyti. O dar tie nenustygstantys patarėjai su patarimais ir priekaištais. Vieni
sako "O kaip nebus baltos suknėlės, juk pirmą kartą išteki",
"Be žiedų? Būtinai reikia žiedų", "O tai kaip jos mama bus, o
manęs nebus", "Turiu vieną dukrą ir nesudalyvausiu vestuvėse","Galime, kad ilgai neruošt nupirkti mišrainių ir viso
kito iš maximos ir pasėdėti". Į ką atsakai, kad paliksi visą tai sekančiam
kartui, tuo pačių suprasdamas, kad gal nevisi sulauks to antro karto ir gal
verta pažymėti šią datą. Ir pradedi galvoti "Na gal iš tikro reiktų
užsakyt restoraną ir kažkaip atšvęsti tą dieną", "Ir gal žiedų
paieškoti". Bet tada vėl į ausį šnabždą velnias "O kam tau tie
žiedai, jei bus antros vestuvės, kur tu juos dėsi, galiausiai kam pinigus
leist", "O kam švęsti, juk bus antros vestuvės ir kas norės tas
atvažiuos". Ir čia supranti, kad tu jau nieko nebenori ir tenori, kad
kažkas sukurtu puslapį, kuriame paspaudęs mygtuką "Sutinku"
amžiams ar kelioms savaitėms, kaip dabar įprasta, būtum sujungtas santuokos
saitais. Nereikėtų nei puoštis, nei ruoštis, nei jaustis kaltu, kad kažkam
neįtikai. Bet galiausiai ateina momentas, tu nuo visko atsiriboji ir sakai sau
"Tai mūsų diena, ką norim tą darom". Visą tai gyvenimo mažmožiai ir ką
bepadarysim pasaulis nesugrius juk svarbiausia nepamiršti santuokos esmės - nugyventi meilėje ir santaikoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą