Buvau nusiteikus, kad pagaliau atėjo pavasaris. Saulė vis dažniau išlenda, ar bent jau pastaruoju metu išlįsdavo. Ir štai antra diena kai pučia šaltas vėjas, dangus pilkas, sninga šlapiu sniegu, o ir orų prognozės nieko gero nežada- žiema užsitęs iki balandžio. Žinoma dienoraštis ne apie tai, bet tai labai glaudžiai susiję su mano mintimis, nuotaikomis, emocijomis...
Šaunu, kai nėra laiko apmatymams. Bėgi nuo vieno dalyko prie kito ir neturi laiko pabūti su savimi. Žmonės sako svarbu pabūti su savimi, bet man tas būvimas su savimi kelia tik depresiją. Matyt per ilgai esu viena. O laikas skrieja nežmonišku greičiu. Jis skrenda, o aplink tave niekas nesikeičia. Viskas tas pats. Tie patys žmonės, tos pačios gatvės. Jei ir susigalvoju kokios veiklos tai tik, kad nesėdėti namie ir neanalizuoti praeities ir ateities. Juk mes nelikę galvoti apie dabartį, nes dabartyje reikia veikti, o mes linkę viską atidėlioti.Nieko keisto, kad aplink vidutinybės. Aš ne išimtis. Supantys žmonės, jų gyvenimai, istorijos mane gąsdina. Neseniai internete radau vienos rusės video blogą. Ji kelis kartus persikelinėjo iš vienos šalies į kitą, dėl studijų, dėl mylimo žmogaus, darbo perspektyvų. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje, nes ištekėjo už prancūzo, bet nematė ten galimybės kilti karjeros laiptais. Baigusi marketingo mokslus ir žinanti savo vertę, ji nebuvo linkus galvoti "Kol kas padirbėsiu padavėja, o po to gal rasiu darbą pagal specialybę", kaip beje daugelis mano pažįstamų daro. Taigi ji išvažiavo į Dubajų ir ten sėkmingai dirba savo sferoje. Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi sena tiesą, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis. Viskas priklauso nuo mūsų užsibrėžto tikslo ir gebėjimų. Jei tavo tikslas gauti diplomą? Tu jį ir gausi, bet geras darbas nenukris iš dangaus. Studentai pabaigę mokslus eina dirbti pardavėjais, padavėjais ir taip visą gyvenimą dirba nereikšmingus, mažai apmokamus darbus. Susituokia, sukuria šeimą ir gyvena nuo algos iki algos ir visą gyvenimą gaili savęs arba bando pateisinti, arba sako "Man patinka mano darbas, juk svarbiausia ne pinigai". Žinoma nepinigai, bet kodėl nuolatos niurzgame kai kiti išvažiuoja atostogauti į užsienį, o patys atsidustame " Ech...aš negaliu sau to leisti, aš tiek neuždirbu" arba "Jie vis skundžiasi, kad neturi pinigų, o patys važinėja po užsienius". Nuostabu, o kas tau neleidžia važiuoti? Taupyk ir važiuok. Bet ne... tada išgirstu žodžius "Aš vien maistui kiek išleidžiu...o dar mokesčiai". Taip..i pirkimo manija siaubingas reikalas. Žmonėms gyliai į kraują įaugo įprotis pirkti tai ko nereikia. Suprantama, juk seniau viskam buvo deficitas, o dabar dar yra reklama, kuri yra visur ir veikia kaip hipnozė.
Baigdama šį netradicinį, kiek nebūdingą mano blogui dienoraštį noriu pasakyti, turėkite gyvenime tikslą ir suplanuokite kaip jo sieksite, nes viena yra kažko trokšti, svajoti, o kas kita konkrečiai nuspręsti, kad ketinate tai turėti.
Šaunu, kai nėra laiko apmatymams. Bėgi nuo vieno dalyko prie kito ir neturi laiko pabūti su savimi. Žmonės sako svarbu pabūti su savimi, bet man tas būvimas su savimi kelia tik depresiją. Matyt per ilgai esu viena. O laikas skrieja nežmonišku greičiu. Jis skrenda, o aplink tave niekas nesikeičia. Viskas tas pats. Tie patys žmonės, tos pačios gatvės. Jei ir susigalvoju kokios veiklos tai tik, kad nesėdėti namie ir neanalizuoti praeities ir ateities. Juk mes nelikę galvoti apie dabartį, nes dabartyje reikia veikti, o mes linkę viską atidėlioti.Nieko keisto, kad aplink vidutinybės. Aš ne išimtis. Supantys žmonės, jų gyvenimai, istorijos mane gąsdina. Neseniai internete radau vienos rusės video blogą. Ji kelis kartus persikelinėjo iš vienos šalies į kitą, dėl studijų, dėl mylimo žmogaus, darbo perspektyvų. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje, nes ištekėjo už prancūzo, bet nematė ten galimybės kilti karjeros laiptais. Baigusi marketingo mokslus ir žinanti savo vertę, ji nebuvo linkus galvoti "Kol kas padirbėsiu padavėja, o po to gal rasiu darbą pagal specialybę", kaip beje daugelis mano pažįstamų daro. Taigi ji išvažiavo į Dubajų ir ten sėkmingai dirba savo sferoje. Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi sena tiesą, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis. Viskas priklauso nuo mūsų užsibrėžto tikslo ir gebėjimų. Jei tavo tikslas gauti diplomą? Tu jį ir gausi, bet geras darbas nenukris iš dangaus. Studentai pabaigę mokslus eina dirbti pardavėjais, padavėjais ir taip visą gyvenimą dirba nereikšmingus, mažai apmokamus darbus. Susituokia, sukuria šeimą ir gyvena nuo algos iki algos ir visą gyvenimą gaili savęs arba bando pateisinti, arba sako "Man patinka mano darbas, juk svarbiausia ne pinigai". Žinoma nepinigai, bet kodėl nuolatos niurzgame kai kiti išvažiuoja atostogauti į užsienį, o patys atsidustame " Ech...aš negaliu sau to leisti, aš tiek neuždirbu" arba "Jie vis skundžiasi, kad neturi pinigų, o patys važinėja po užsienius". Nuostabu, o kas tau neleidžia važiuoti? Taupyk ir važiuok. Bet ne... tada išgirstu žodžius "Aš vien maistui kiek išleidžiu...o dar mokesčiai". Taip..i pirkimo manija siaubingas reikalas. Žmonėms gyliai į kraują įaugo įprotis pirkti tai ko nereikia. Suprantama, juk seniau viskam buvo deficitas, o dabar dar yra reklama, kuri yra visur ir veikia kaip hipnozė.
Baigdama šį netradicinį, kiek nebūdingą mano blogui dienoraštį noriu pasakyti, turėkite gyvenime tikslą ir suplanuokite kaip jo sieksite, nes viena yra kažko trokšti, svajoti, o kas kita konkrečiai nuspręsti, kad ketinate tai turėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą