Kaip minėjau, rudenį pradėjau muzikos pedagogikos studijas Bar Ilan universitete. Šių metų pabaigoje kaip įprasta buvo pakviestos į universitetą Švietimo ministerijos atstovės, kurios atvyko susitikti su muzikos pedagogikos studentais. Kaip girdėjau iš praktikos dėstytojos, šie susitikimai vyksta kartą per du metus. Studentai praėję 80 % visų studijų kurso dalykų turi atlikti praktiką t.y. įsidarbinti mokykloje ir atidirbti tam tikrą skaičių valandų. Universitetas yra suinteresuotas, kad studentai surastų darbus pagal profesiją , o švietimo ministerija - susipažinti su naujais mokytojais ir jiems surasti tinkamą darbo vietą.
Taigi dar prieš susitinkant su darbuotojomis iš ministerijos, kelis kartus klausiau praktikos vadovės ar man verta eiti į tą susitikimą, kadangi ateinančiais metais dar nežadu pradėti stažo , nes esu praėjus gal tik 50 % kurso dalykų, na ir žinoma nelabai gerai dar žinau hebrajų kalbą, kad galėčiau sklandžiai atsakyti į visus man užduodamus klausimus (žinoma šios priežasties dėstytojai neminėjau).
Dėstytoja atsakė, kad jos manymu, man verta nueiti į pokalbį su jomis. Tad kievienam studentui buvo skirta 10-15 min asmeniškam pokalbiui. Pokalbio metu kambaryje sėdėjo muzikos pedagogikos studijų vadovė ( vedėja) , praktikos dėstytoja ir 2 darbuotojos iš ministerijos. Aš deja buvau paskutinė tad teko beveik 2 val ten sėdėti ir laukti kol visi pakalbės, tačiau tuo tarpu sužinojau, kokio tipo klausimai. Taigi įėjau į klasę, ten manęs paprašė papasakoti apie save, kas esu, kokiu instrumentu groju, ar dainuoju, ar dirbu, ar dirbau , kur, kuo ir su kokio amžiaus vaikais norėčiau dirbti. Tiesa turiu pažymėti, kad mano abi dėstytojos labai teigiamai apie mane atsiliepė. Paminėjo, kad esu labai punktuali, atsakinga, visada laiku priduodu visus darbus, nuostabiai groju ir dainuoju, vedu pamokas hebrajų kalba ir nors šalyje tik 1.5 metų jau puikiai kalbu hebrajiškai. Tiesa sakant, man labai nejauku kai mane taip giria, o Izraelyje tai įprasta - girti ir girtis. Mes dažnai su Gariu ir ne tik su juo (su muziknatais iš buvusios Sovietų Sąjungos), pasijuokiam, kai kas nors teigia "Aš dainininkė", Aš pianistas". Nesvarbu, kad jis tik prieš metus pradėjo mokytis groti ar dainuoti , jis jau save laiko stipriai pažengusiu muzikantu. Todėl galiu įsivaizduoti, ką galvoja žmonės kai pasakau, kad muzikos mokaus jau 16 metų. Turbūt jų akyse aš Dievas. Tačiau grįžkime prie temos. Dėstytojos mane išgyrė ir čia sekė darbuotojų pasisakimas. Viena iš jų pasakė, kadangi, dar nelabai tvirtai žinau kalbą tai muzikos pamokas dar ankstoka vesti, tačiau galėčiau pabandyti vesti organit t.y. grojimo sintezatoriumi pamokas. Grupės ten nedidelės ir bus jau šiokia tokia praktika, dėstyme ir bendravime su vaikais. Aš žinoma nesipriešinau ir net buvau nustebus, kad net man rado ką pasiūlyti. Tad darbuotoja pasakė, kad pakalbės su Petah Tikvos konservatorijos direktore. Visi man palinkėjo sėkmės ir tuo mūsų pokalbis buvo baigtas.
Po kelių savaičių su manimi susisiekė asmuo atsakingas už sintezatorių skyrių ir pasakęs, kad reikia susitikti pakalbėt, pajungė kalbėt su sekretore dėl susitikimo su direktore. Tuo metu sėdėjau universiteto bibliotekoje, pildžiau muz. pamokų aprašus ir buvau visiškai pasimetus ir galvojau tik kaip teisingai suprasti susitikimo vietą ir laiką (retai kalbu telefonu su izraeliečiais). Žodžiu sutarėme dėl laiko. Tačiau vis kelis kartus savaitės bėgyje man perskambindavo dėl dienos, laiko pakeitimų. Jau maniau, gal persigalvojo. Galiausiai atėjo susitikimo diena. Prisimenu, kaip ėjau į darbo pokalbį su mokyklų direktorėm Kaune dar būdama 1-2 kurso studentė, visai be patirties.
Atėjau 5 min ankčiau. Tiesa teko apeiti visą aukštą kol radau jos kabinetą. Direktorė buvo kabinete tad aš iš karto užėjau. Pradžioje ji paprašė papasakoti apie save. Na aš žinoma rėžiau jau iškalta kalba apie tai kada ir iš kur atvykau, kur mokiaus, kur dirbau, tačiau kadangi turėjau su savim trumpą CV pakišau jai ir pasakiau, kad gali paskaityti. Ji peržiūrėjo. Paklausė ką moku ? Tuoj pat daviau diplomo priedą su visais dalykų vertimais. Ji iškvietė sekretorę, kad toji viską atspausdintų. Ir papasakojo apie darbo esmę. Kad tai darbas su nedidelėm vaikų grupėm įv. miesto mokyklose. Vėliau atėjo vyriškis atsakingas už šią programą ir šiek tiek pakalbėjo su manim. Galų gale, susitarėme, kad aš nueisiu pas vieną iš mokytojų ir pažiūrėsiu kaip vyksta šios pamokos ir pranešiu ką manau. Tiesa direktorė dar iki tol peržiūrėjus mano diplomą paklausė, gal aš norėčiau dirbti su chorais dėstyti pianino pamokas. Aš pagalvojau, ką Lietuvoje pasakytų fortepijono specialistai apie tai? Bendro lavinimo pedagogas dėsto fortepijoną?! Jau vienas iš tokių pokalbių iškyla mano atminty ir jis gan negatyvus. Apie fortepijona žinoma nutylėjau, o štai dėl chorų pasakiau, kad visai būtų įdomu.
Tad tą pačią savaitę susitikau su kursioke, kuri moko vaikus groti sintezatoriais ir pasedėjau jos pamokose. Ten buvo tik 4 mokiniai. Tiesa su jais kitaip nei priimta Izraelyje ji užsiiminėjo atskirai , to priežatis tai, kad ji buvo fortepijono mokytoja 15 metų Baltarusijoje ir kitaip jai neišeina. T.y. vietoj 45min bendro darbo , ji kiekvienam skyrė po 12 min. Mokytoja turi specialias knygas, kuriose yra įvairios dainelių melodijos su akordų fukcijomis ir paaiškinimais. Mokiniai puse metų ar metus mokos tas daineles, o po to pasirodo su jomis tėveliams. Tad nieko sudėtingo aš ten nepamačiau.
Aną savaitę man paskambino direktorė ir pasiūlė ateiti pakalbėti dėl darbo su chorais. Aš ir vėl atėjau į konservatoriją. Turiu jus įspėti, kad konservatorija Izraelyje turi kitą prasmę nei Lietuvoje. Konservatorija - tai muzikos mokyklą, kurioje mokomasi nuo 7 iki 18 metų muzikos dalykų. Taigi šįkart susitikime dalyvavo mano būsima kolegė- choro vadovė. Jos man papasakojo, kad bendro lavinimo mokyklos labai nori turėti muzikinius kolektyvus mokyklose, todėl yra daromi projektai (nesigilinau kas juo kuria, rašo) ir į mokyklas rytais iki pietų ateina konservatorijos specialistai, ir dirba kartu su muzikos mokytojais. Jie atskirai dirba su nedidelėm grupėm mokinių (iki 10) ir repetuoja muzikos mokytojos parengtą repertuarą. Kai jos man tai pasakė, paklausė ką aš manau ar norėčiau. Žinoma sutikau. Kai ėjau į susitikimą maniau, kad teks dirbti su 20-30 žmonių grupe vienai, ieškoti pačiai dainų, kurių nelabai ir žinau, o čia pasirodo, nedidelės grupės, repertuaras yra ir dar muzikos mokytoja pašonėj, kuri manau, tikiuos padės. Štai tokia mano darbo atsiradimo istorija, o kaip viskas vystysis toliau, pamatysim.
Taigi dar prieš susitinkant su darbuotojomis iš ministerijos, kelis kartus klausiau praktikos vadovės ar man verta eiti į tą susitikimą, kadangi ateinančiais metais dar nežadu pradėti stažo , nes esu praėjus gal tik 50 % kurso dalykų, na ir žinoma nelabai gerai dar žinau hebrajų kalbą, kad galėčiau sklandžiai atsakyti į visus man užduodamus klausimus (žinoma šios priežasties dėstytojai neminėjau).
Dėstytoja atsakė, kad jos manymu, man verta nueiti į pokalbį su jomis. Tad kievienam studentui buvo skirta 10-15 min asmeniškam pokalbiui. Pokalbio metu kambaryje sėdėjo muzikos pedagogikos studijų vadovė ( vedėja) , praktikos dėstytoja ir 2 darbuotojos iš ministerijos. Aš deja buvau paskutinė tad teko beveik 2 val ten sėdėti ir laukti kol visi pakalbės, tačiau tuo tarpu sužinojau, kokio tipo klausimai. Taigi įėjau į klasę, ten manęs paprašė papasakoti apie save, kas esu, kokiu instrumentu groju, ar dainuoju, ar dirbu, ar dirbau , kur, kuo ir su kokio amžiaus vaikais norėčiau dirbti. Tiesa turiu pažymėti, kad mano abi dėstytojos labai teigiamai apie mane atsiliepė. Paminėjo, kad esu labai punktuali, atsakinga, visada laiku priduodu visus darbus, nuostabiai groju ir dainuoju, vedu pamokas hebrajų kalba ir nors šalyje tik 1.5 metų jau puikiai kalbu hebrajiškai. Tiesa sakant, man labai nejauku kai mane taip giria, o Izraelyje tai įprasta - girti ir girtis. Mes dažnai su Gariu ir ne tik su juo (su muziknatais iš buvusios Sovietų Sąjungos), pasijuokiam, kai kas nors teigia "Aš dainininkė", Aš pianistas". Nesvarbu, kad jis tik prieš metus pradėjo mokytis groti ar dainuoti , jis jau save laiko stipriai pažengusiu muzikantu. Todėl galiu įsivaizduoti, ką galvoja žmonės kai pasakau, kad muzikos mokaus jau 16 metų. Turbūt jų akyse aš Dievas. Tačiau grįžkime prie temos. Dėstytojos mane išgyrė ir čia sekė darbuotojų pasisakimas. Viena iš jų pasakė, kadangi, dar nelabai tvirtai žinau kalbą tai muzikos pamokas dar ankstoka vesti, tačiau galėčiau pabandyti vesti organit t.y. grojimo sintezatoriumi pamokas. Grupės ten nedidelės ir bus jau šiokia tokia praktika, dėstyme ir bendravime su vaikais. Aš žinoma nesipriešinau ir net buvau nustebus, kad net man rado ką pasiūlyti. Tad darbuotoja pasakė, kad pakalbės su Petah Tikvos konservatorijos direktore. Visi man palinkėjo sėkmės ir tuo mūsų pokalbis buvo baigtas.
Po kelių savaičių su manimi susisiekė asmuo atsakingas už sintezatorių skyrių ir pasakęs, kad reikia susitikti pakalbėt, pajungė kalbėt su sekretore dėl susitikimo su direktore. Tuo metu sėdėjau universiteto bibliotekoje, pildžiau muz. pamokų aprašus ir buvau visiškai pasimetus ir galvojau tik kaip teisingai suprasti susitikimo vietą ir laiką (retai kalbu telefonu su izraeliečiais). Žodžiu sutarėme dėl laiko. Tačiau vis kelis kartus savaitės bėgyje man perskambindavo dėl dienos, laiko pakeitimų. Jau maniau, gal persigalvojo. Galiausiai atėjo susitikimo diena. Prisimenu, kaip ėjau į darbo pokalbį su mokyklų direktorėm Kaune dar būdama 1-2 kurso studentė, visai be patirties.
Atėjau 5 min ankčiau. Tiesa teko apeiti visą aukštą kol radau jos kabinetą. Direktorė buvo kabinete tad aš iš karto užėjau. Pradžioje ji paprašė papasakoti apie save. Na aš žinoma rėžiau jau iškalta kalba apie tai kada ir iš kur atvykau, kur mokiaus, kur dirbau, tačiau kadangi turėjau su savim trumpą CV pakišau jai ir pasakiau, kad gali paskaityti. Ji peržiūrėjo. Paklausė ką moku ? Tuoj pat daviau diplomo priedą su visais dalykų vertimais. Ji iškvietė sekretorę, kad toji viską atspausdintų. Ir papasakojo apie darbo esmę. Kad tai darbas su nedidelėm vaikų grupėm įv. miesto mokyklose. Vėliau atėjo vyriškis atsakingas už šią programą ir šiek tiek pakalbėjo su manim. Galų gale, susitarėme, kad aš nueisiu pas vieną iš mokytojų ir pažiūrėsiu kaip vyksta šios pamokos ir pranešiu ką manau. Tiesa direktorė dar iki tol peržiūrėjus mano diplomą paklausė, gal aš norėčiau dirbti su chorais dėstyti pianino pamokas. Aš pagalvojau, ką Lietuvoje pasakytų fortepijono specialistai apie tai? Bendro lavinimo pedagogas dėsto fortepijoną?! Jau vienas iš tokių pokalbių iškyla mano atminty ir jis gan negatyvus. Apie fortepijona žinoma nutylėjau, o štai dėl chorų pasakiau, kad visai būtų įdomu.
Tad tą pačią savaitę susitikau su kursioke, kuri moko vaikus groti sintezatoriais ir pasedėjau jos pamokose. Ten buvo tik 4 mokiniai. Tiesa su jais kitaip nei priimta Izraelyje ji užsiiminėjo atskirai , to priežatis tai, kad ji buvo fortepijono mokytoja 15 metų Baltarusijoje ir kitaip jai neišeina. T.y. vietoj 45min bendro darbo , ji kiekvienam skyrė po 12 min. Mokytoja turi specialias knygas, kuriose yra įvairios dainelių melodijos su akordų fukcijomis ir paaiškinimais. Mokiniai puse metų ar metus mokos tas daineles, o po to pasirodo su jomis tėveliams. Tad nieko sudėtingo aš ten nepamačiau.
Aną savaitę man paskambino direktorė ir pasiūlė ateiti pakalbėti dėl darbo su chorais. Aš ir vėl atėjau į konservatoriją. Turiu jus įspėti, kad konservatorija Izraelyje turi kitą prasmę nei Lietuvoje. Konservatorija - tai muzikos mokyklą, kurioje mokomasi nuo 7 iki 18 metų muzikos dalykų. Taigi šįkart susitikime dalyvavo mano būsima kolegė- choro vadovė. Jos man papasakojo, kad bendro lavinimo mokyklos labai nori turėti muzikinius kolektyvus mokyklose, todėl yra daromi projektai (nesigilinau kas juo kuria, rašo) ir į mokyklas rytais iki pietų ateina konservatorijos specialistai, ir dirba kartu su muzikos mokytojais. Jie atskirai dirba su nedidelėm grupėm mokinių (iki 10) ir repetuoja muzikos mokytojos parengtą repertuarą. Kai jos man tai pasakė, paklausė ką aš manau ar norėčiau. Žinoma sutikau. Kai ėjau į susitikimą maniau, kad teks dirbti su 20-30 žmonių grupe vienai, ieškoti pačiai dainų, kurių nelabai ir žinau, o čia pasirodo, nedidelės grupės, repertuaras yra ir dar muzikos mokytoja pašonėj, kuri manau, tikiuos padės. Štai tokia mano darbo atsiradimo istorija, o kaip viskas vystysis toliau, pamatysim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą