Šabas. 6:30. Akys plačios, ausys stačios. Nežinau kas nutiko su manim Izraelyje. Gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad išeiginę dieną, savo noru kelsiuos iš lovos taip anksti. Tiesa tai turbūt pirmas kartas, kai taip anksti atsikėliau, nes dažniausiai tiesiog anksti ryte prabundu, pažiūriu į laikrodį ir galvoju: "Ok, Atsikelsiu dabar ir kas toliau? Ką veikti?".Ir toliau guliu lovoje, bandydama šiek tiek pasnausti. Tiesa šiandien taip pat aplankė tokia mintis, tačiau prisiminus, kad galiu pagaliau užeit į blogą ir pabaigti šimtus pranešimų, kurių negaliu visus metus užbaigt, privertė atsikelt ir parašyti šį pranešimą.
Taigi, rytas buvo visai šviesus ir gražus. Dabar žiūriu susikaupė debesys, dangus tamsus lyg prieš lietų. Net įjungiau stalinę lempą. Kad vyro neprižadinti, užsidėjau ausines ir klausau pamėgtų atlikėjų naujų dainų. Kalbant apie muziką... Tai juk ankščiau buvo visas mano gyvenimas. Aš ją nuolat klausiau, dainavau, grojau. Dabar tam turiu taip mažai laiko, kad kai manęs Garis paklausia, kas čia dainuoja per radiją, galiu atspėti tik pagal atlikėjo tembrą. Trūksta muzikos. Taip trūksta. Universitete beveik neturiu muzikinių dalykų. Tiksliau visai neturiu. Tai kas su muzika susiję tai tik pamokų vedimas ir metodologija kaip vesti. Choro nebelankau, nes laiko nėra. Namuose dainuoju tik kai reikia paruošti kokią programą koncertui (pvz. Gario draugo dukros Bar Micvai) arba įrašams senų dainų, močiutės gimtadienio proga.
Facebook'as vis primena kas vyko prieš metus, prieš du ar net šešis. Taip greitai laikas bėga. Jis jau Lietuvoje greit bėgo. Tačiau dabar, kai sulyginu save prieš du metus, prieš metus ir dabar... Matau, kad tiek daug visko įvyko. Tiek daug visko išgyventa ir vis dar išgyvenama. Po pusės metų buvimo šalyje, ėjau darbintis į drabužių parduotuvę ir pergyvenau, kad nepriims, nes visą ką moku tai pasakyt iš kur aš ir koks mano vardas. Vis kviesdavau koleges, kad padėtų išverstų, o kartais net iš nevilties pradėdavau kalbėt su klientais angliškai, o dabar jau iš pusės žodžio suprantu ko jie nori. Kai stojau rugpjūčio mėn į univerą galvojau: "Jetau, prieš metus dar tik ruošiaus kalbą mokintis". Jau įstojus univerą, spalio mėn. prisistatant paskaitoje sakiau, kad šalyje esu mažiau nei pusantrų metų, o kursiokams giriant, kad tokį trumpą laiką šalyje ir taip gerai kalbu hebrajiškai mintyse galvojau: "O taip... O prieš metus, tokiu laiku tik antrą mėnesį ėjau hebrajų kalbos kursus, o dabar aš jau universitete, kur teks kaskart paskaitose kalbėt hebrajiškai." Ir štai semestro pabaiga. Aš pati bandau aprašinėti hebrajiškai matytas pamokas (pradžioje rašiau lietuviškai, o Garis versdavo). Po truputį bandau suprasti ką aiškina dėstytojai paskaitų metu, o ne versti viską iš konspektų. Rečiau įrašinėju į diktofoną paskaitas ir praktikos susitikimus (pradžioje labai tai praktikavau). Net hebrajiškų dainų tekstus skaitau hebrajų kalba, o ne traskripcijom. Tačiau... vis dar jaudinuos, kai reikia vesti mokiniams pamokas, kai skambina nežinomas numeris ir reik pakelt ragelį, kai reikia dirbti grupėse, atsakyt į kokį protingą klausimą, kurio net nesupratau ir net paprašyt kurso kolegų konspektų. Taip... pradžia ji tokia. Gal mano klasiokams ir pažįstamiems pradžia svetimoj šaly ( Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje) buvo lengvesnė dėl mažesnio kalbos ir kultūrų barjero, bet mano patirtis ji tokia...karti. Bet nenoriu užbaigti įrašo taip pesimistiškai. Gyvenimas tęsiasi ir aš pradedu suprasti, kad viskas mūsų rankose. Sutinku žmones, kurie šaly jau daugiau metų nei aš ir visiškai nekalba hebrajiškai arba kalba visą laiką esamąjam laike. Tokiom akimirkom savivertė pakyla ir vaikštau išdidi kaip povas. Žinoma yra ir tokių, kurie dar labiau pažengę nei aš ar bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir būtent šie žmonės priverčia praregėti ir tobulėti ir suprasti, kad daug dirbant galima daug pasiekti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą