Joninės Mažojoje Lietuvoj

   Rytas. Skambutis. "Ilana kur esi?" "Aaaš...ooooj, dar namie - pramiegojau". Girdžiu vadovė sako choro prezidentui: " Reik važiuot pasiimti, pirmų sopranų trūksta, o dar solistė".  Štai taip prasidėjo kelionė. Pašokusi iš lovos skubėjau rengtis. Ramutė pasakė, kad autobusas atvažiuos iki namų ir pasiims mane. Išbėgau į lauką, nuėjau iki parduotuvės. Laukiu. Dar vis laukiu. Jau turbūt 10-15 min praėjo. Skambina Ramutė: "Mes tik pajudėjom iš pilies". Mintyse: " Nuostabu, per tą laiką jau būčiau  iki pilies nuėjus". Einu greitu žingsniu iki V.Čepinskio gatvės. Po gerų 5 min. atvažiuoja autobusas. Įlipu. Visi galas mane džiaugsmingai pasitinka.  Apsisukę keliaujam link marvelės. Galvoje dar kartą šmėžteli: "Velnias...tai galėjau laiptais nusileist žemyn ir laukt čia autobuso". Kelias tolimas. Tačiau sėdžiu prie Sauliaus, todėl žinau, kad kelionė neprailgs. Bevažiuojant link tikslo, pasukome nuo pagrindio kelio link Raudondvario pilies, mat projekto organizatorius labai rekomendavo apsilankyti. Pavažinėję pirmyn atgal ir neradę kaip privažiuoti, savo milžinišku autobusu arčiau pilies, pasukome atgal taip ir nepamatę iš arti Raudondvario pilies.
   Pagaliau privažiavę prie pasienio į Rusiją, susirinkome iš autobuso savo daiktus ir ėjome link patikros punktų. Visi praėjome be jokių nesklandumų. Tačiau priekyje mūsų laukė netikėtą staigmena. Kadangi teritoriją skiria Nemunas, reikia pereiti tiltą. Mums tik pradėjus eiti, užėjo neįtikėtino stiprumo vėjas. Dar gyvenime neteko su tokiu susidurti. Labai dažnai einu per Aleksoto tiltą, atrodytų ir upė tą pati. Bet čia pamačiau visą jo - Nemuno galybę. Gerai, kad šalia manęs ėjo choristas Povilas, o tai būčiau tikrai per tilto bortą nuskridus į upės gilumą. Perėjus laukė dar viena patikra, šįkart rusų pasieniečių. Kaliningrado srity, jau už patikros postų, mūsų laukė lietuvių bendruomenės atstovai, kurie turėjo nuvesti į koncerto vietą. Priėjus bažnyčią, viduje mus pasitiko lietuvių bendruomenės nariai ir parodė persirengimo vietą. Taip pat mums buvo paruošta didelė salė su vaišėmis. Užkandę, parepetavę ir persirengę, keliavome koncertuoti. Publika buvo ganėtinai santūri. Po koncerto mums buvo surengta ekskursija po žymias miesto vietas: namai kur gyveno Vydūnas, Mažvydas, kur buvo spausdinamos lietuviškos  knygos spaudos draudimo metais. ir pan. Įvykdę misiją, grįžome atgal į Lietuvą. Tiesa reik paminėti, kad oras po koncerto persimainė: nebelijo, nebe putė nežmoniškas vėjas ir jau dalis Salutiečių drąsiai fotografavosi ant Luizos tilto. Aplankę dar keletą gražių Lietuvos kampelių, (kuriuos pamatysite nuotraukose)  vykome į nakvynės vietą, kadangi buvom išalkę ir šiek tiek pavargę.

Autoportretas Sovetsko miesto muziejuje

Gatvė? Šaligatvis?Alėja?

Labas

Šiuo tiltu kirtome sieną

Gandrai

Lauko galerija

Per tiltelį

Bitėnų  kapinės. Vienos jaukiausių iš visų mano būtų

Įsikūrę savo namukuose, ėjome link vakaronės vietos. Tik į galą vakaro susirinko didžioji dauguma choristų  ir žaidė žaidimus, dainavo dainas bei vaišinomės pačių atneštais gardėsiais.

Čia gyvena mergaitės

"Vadinasi: Išgelbėk draugą".

Salutiečių pasisėdėjimas

Ryte atsikėlę, visi rinkomės prie restorano, kur laukėme pusryčių. Diena buvo saulėta tad ir nuotaika pakili. Aplankę Vydūno muziejų ( tiesa nevisi ten ėjome ir gal  taip geriau, nes Tadas užklausęs ką klausau ir sužinojęs, kad Skriabiną, pradėjo dalintis savo pamėgtais kūriniais ir informacija apie įvarius kt. mėgiamus kompozitorius ir pianistus. Taip aš sužinojau, kad Skriabinas parašęs koncertą fortepijonui, kurio aš iki šiol negirdėjau. Kokia gėda!!!) važiavome link Nemuno deltos parko, kur mūsų laukė užsakytas laivelis. Turbūt šis pasiplaukiojimas, buvo pati nuostabiausia kelionės dalis net nežiūrint to, kad pūtė labai stiprus vėjas. Atplaukus, mūsų laukė žadėtoji žuvienė, bet galiu pasakyt, kad ji man visiškai nepatiko ir apskritai nelabai pavadinčiau tai žuviene -gabaliukas žuvies ir buljonas. Papietavus atsiguliau ant žolytės ir klausiausi muzikos. Neilgai trukus, mano pavyzdžiu pasekė ir choro vyrukai. Tačiau ši nuostabi akimirka truko neilgai, nes buvo pasakyta paskubėti į autobusą -laikas važiuoti. Priėję prie autobuso, sužinojome, jog prakiuro autobuso padanga. Tad užstrigome dar geroms 20 min. O tada dar nuvažiavę į aikštelę prastovėjome apie 10 min, kol ją pakeitė. Kadangi jau stipriai vėlavome teko rengtis autobuse. Vis gi veltui skubėjome, nes į bendrą chorų dainą nesuspėjome ir savo eilės laukėme daugiau nei 40 min. Koncertas praėjo gerai, man jis praėjo nuostabiai, nes nereikėjo dainuoti "Rūta žalioji". Pavakarienevę už išduotus talonus, ilgai neužsibuvę keliavome namo, nes artėjo didelis tamsus debesys, o ir šiaip šventės metu įdomių atrakcijų nevyko.  Pasveikinę autobuse vienintelį chore esantį Joną ir uždėję merginų nupintą vainiką, pajudėjome link Kauno.  Mums atvykus apie 24 val., Kaune tai pat Joninių šventė buvo pasibaigus. Tad Povilas palydėjęs mane iki tilto pasuko link namų, o aš ėjau link Marvelės, kur mane turėjo pasitikti mama.

Sunkus rytas?

Nemuno deltos regioninis parkas

Fiksuojam

Belaukiant kol pataisys autobusą