Neįtikėtina. Mes su nostalgija prisimename praėjusius laikus, su viltimi žvelgiame į ateitį, bet nemokame džiaugtis ir įvertinti dabarties. Vis dažniau galvoju apie praeitį ir ateitį ir vis dažniau pagaunu save, galvojant, kad greičiau praeitų ši diena ir ateitų rytdiena, vasara, kiti metai ... Ir jie ateina, bet jie netokie kokius aš įsivaizduoju. Ir tai suprantama. Juk aš dabar, šituo esamuoju laiku nieko nedarau, kad kažką pakeisti. Tik laukiu. . O ko laukiu? Stebuklo? Dienos, kai išauš rytas ir suprasiu "Taip, tai ši diena. Nuo šiol viskas bus kitaip". Mane dažnai aplanko mintys ir noras padaryti kažką prasmingo, bet net neįsivaizduoju kas tai galėtų būti ir kam viso to reikia. Laikas eina ir kuo toliau tuo greičiau. Ir aš mintimis keliauju į ateitį ir matau ten senutę Ilaną, sėdinčią ir bandančią atsakyti sau į klausimą " Ar prasmingai nugyvenau šį gyvenimą?" .
Aš įsitikinusi, kad jei kažkuris iš mūsų žinotų, kad šiandien yra paskutinė jo gyvenimo diena, jis į viską pažvelgtų kitomis akimis ir brangintų kiekvieną minutę, gal net leistų sau padaryti tai ko nebūtų išdrįsęs padaryti kitomis aplinkybėmis. Juk mes taip visko bijome, mums taip rūpi, ką pasakys kiti žmonės. Todėl uždarome duris pasauliui ir gyvename tarp savo keturių sienų.O juk taip gerą pamatyti tai ko nematei, išgirsti tai ko negirdėjai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą