Studijos Bar Ilan universitete

Mano pažintis su Bar Ilan universitetu įvyko šiek tiek ankščiau, nei priimtas sprendimas stoti į šį universitetą. Pradžioje masčiau stoti į Tel Avivo universitetą ir tam, kad ten stoti, turėjau išlaikyti anglų ir hebrajų kalbos egzaminus. Ir būtent anglų kalbos egzaminas vyko Bar Ilan universitete. Deja  tą kartą nespėjau laiku atvykti į egzaminą, tačiau spėjau pamatyti mažą dalį šio universiteto teritorijos. 

  Bar Ilan universitetas įkurtas Ramat Gan mieste 1955 metais ir pavadintas rabino, religinio sionisto Meiro Bar Ilan garbei. 

 Šiandien universitete yra gausu įvairių fakultetų, pradedant judaizmu ir baigiant nano technologijomis. Pati universiteto teritorija yra milžiniška. Nesu buvusi Amerikos universitetų miesteliuose, bet manau Bar Ilan yra suprojektuotas pagal amerikietišką universitetinio miestelio tipą. Visa universiteto teritorija yra atitverta tvora. Įėjimų į universitetą yra virš 10. Ant kiekvieno įėjimo yra budelės, kuriose sėdi apsauga ir tikrina dokumentus ir kartais kuprines kiekvieno asmens, kuris nori papult į universiteto teritoriją. Visiškai nesvarbu ar tu studentas, dėstytojas ar šalimais gyvenantis pilietis norintis pasivaikščioti po teritoriją, tu privalai parodyti studento kortelę arba asmens dokumentą. Apskritai turiu pažymėti, kad Izraelyje beveik visose viešuose įstaigose prie įėjimo reikalauja dokumento arba turi praeiti pro arkinį metalo detektorių.

Universiteto teritorija važinėja golf-car tipo mašina, kuri vežioja studentus nuo taško A į tašką B. Visoje teritorijoje yra stotelės ir ši viena iš jų. 

Kaip radau darbą pagal specialybę jo neieškodama?

Kaip minėjau, rudenį pradėjau muzikos pedagogikos studijas Bar Ilan universitete.  Šių metų pabaigoje kaip įprasta buvo pakviestos į universitetą Švietimo ministerijos atstovės, kurios atvyko susitikti su muzikos pedagogikos studentais. Kaip girdėjau iš praktikos dėstytojos, šie susitikimai vyksta kartą per du metus. Studentai praėję 80 % visų studijų kurso dalykų turi atlikti praktiką t.y. įsidarbinti mokykloje ir atidirbti tam tikrą skaičių valandų. Universitetas yra suinteresuotas, kad studentai surastų darbus pagal profesiją , o švietimo ministerija - susipažinti su naujais mokytojais ir jiems surasti tinkamą darbo vietą.
  Taigi dar prieš susitinkant su darbuotojomis iš ministerijos, kelis kartus klausiau praktikos vadovės ar man verta eiti į tą susitikimą, kadangi ateinančiais metais dar nežadu pradėti stažo , nes esu  praėjus gal tik  50 % kurso dalykų, na ir žinoma nelabai gerai dar žinau hebrajų kalbą, kad galėčiau sklandžiai atsakyti į visus man užduodamus klausimus (žinoma šios priežasties dėstytojai neminėjau).
 Dėstytoja atsakė, kad jos manymu, man verta nueiti į pokalbį su jomis. Tad kievienam studentui buvo skirta 10-15 min asmeniškam pokalbiui. Pokalbio metu kambaryje sėdėjo muzikos pedagogikos studijų vadovė ( vedėja) , praktikos dėstytoja ir 2 darbuotojos iš ministerijos. Aš deja buvau paskutinė tad teko beveik 2 val ten sėdėti ir laukti kol visi pakalbės, tačiau tuo tarpu sužinojau, kokio tipo klausimai. Taigi įėjau į klasę, ten manęs paprašė papasakoti apie save, kas esu, kokiu instrumentu groju, ar dainuoju, ar dirbu, ar dirbau , kur, kuo ir su kokio amžiaus vaikais norėčiau dirbti. Tiesa turiu pažymėti, kad mano abi dėstytojos labai teigiamai apie mane atsiliepė. Paminėjo, kad esu labai punktuali, atsakinga, visada laiku priduodu visus darbus, nuostabiai groju ir dainuoju, vedu pamokas hebrajų kalba  ir nors šalyje tik 1.5 metų jau puikiai kalbu hebrajiškai. Tiesa sakant, man labai nejauku kai mane taip giria, o Izraelyje tai įprasta - girti ir girtis. Mes dažnai su Gariu ir ne tik su juo (su muziknatais iš buvusios Sovietų Sąjungos),  pasijuokiam, kai kas nors teigia "Aš dainininkė", Aš pianistas". Nesvarbu, kad jis tik prieš metus pradėjo mokytis groti ar dainuoti , jis jau save laiko stipriai pažengusiu muzikantu. Todėl galiu įsivaizduoti, ką galvoja žmonės kai pasakau, kad muzikos mokaus jau 16 metų. Turbūt jų akyse aš Dievas. Tačiau grįžkime prie temos. Dėstytojos mane išgyrė ir čia sekė darbuotojų pasisakimas. Viena iš jų pasakė, kadangi, dar nelabai tvirtai žinau kalbą tai muzikos pamokas dar ankstoka vesti, tačiau galėčiau pabandyti vesti organit t.y. grojimo sintezatoriumi pamokas. Grupės ten nedidelės ir bus jau šiokia tokia praktika, dėstyme ir bendravime su vaikais. Aš žinoma nesipriešinau ir net buvau nustebus, kad net man rado ką pasiūlyti. Tad darbuotoja pasakė, kad pakalbės su Petah Tikvos konservatorijos direktore. Visi man palinkėjo sėkmės ir tuo mūsų pokalbis buvo baigtas.

Danieliaus pirmas gimtadienis

Mano kolegė iš darbo pagimdė prieš metus sūnų. Ir aš vis iki jos gimdymo masčiau kaip būtų fainai jį pafotografuoti, kol jis mažiukas. Deja laikas ėjo, vaikas augo ir galimybės susitikti fotosesijai taip ir neradome. Tačiau, prisiminus, kad jam šį mėnesį jau sukanka vieneri metukai, nusprendžiau, bent jau pirmąjį gimtadienį įamžinti, juolab kad Gari išskrido į Ispaniją 8-iom dienom ir man namie vienai nuobodu.  Tad susitariau su kolege ir šeštadienį važiavome į prekybos centrą -kanjoną(kaip įprasta Izraelyje vadinti), atšvesti gimtadienio. Žinoma aš tikėjaus pafotografuoti gamtoje, prie gražaus saulėlydžio apšvietimo, tačiau po prekybos centro ir žaidimų aikštelių Danielius buvo toks pavargęs, kad nusprendėme perketi tai sekančiam kartui. O kolkas įkeliu, gimtadienio dienos nuotraukas.