Joninės Mažojoje Lietuvoj

   Rytas. Skambutis. "Ilana kur esi?" "Aaaš...ooooj, dar namie - pramiegojau". Girdžiu vadovė sako choro prezidentui: " Reik važiuot pasiimti, pirmų sopranų trūksta, o dar solistė".  Štai taip prasidėjo kelionė. Pašokusi iš lovos skubėjau rengtis. Ramutė pasakė, kad autobusas atvažiuos iki namų ir pasiims mane. Išbėgau į lauką, nuėjau iki parduotuvės. Laukiu. Dar vis laukiu. Jau turbūt 10-15 min praėjo. Skambina Ramutė: "Mes tik pajudėjom iš pilies". Mintyse: " Nuostabu, per tą laiką jau būčiau  iki pilies nuėjus". Einu greitu žingsniu iki V.Čepinskio gatvės. Po gerų 5 min. atvažiuoja autobusas. Įlipu. Visi galas mane džiaugsmingai pasitinka.  Apsisukę keliaujam link marvelės. Galvoje dar kartą šmėžteli: "Velnias...tai galėjau laiptais nusileist žemyn ir laukt čia autobuso". Kelias tolimas. Tačiau sėdžiu prie Sauliaus, todėl žinau, kad kelionė neprailgs. Bevažiuojant link tikslo, pasukome nuo pagrindio kelio link Raudondvario pilies, mat projekto organizatorius labai rekomendavo apsilankyti. Pavažinėję pirmyn atgal ir neradę kaip privažiuoti, savo milžinišku autobusu arčiau pilies, pasukome atgal taip ir nepamatę iš arti Raudondvario pilies.
   Pagaliau privažiavę prie pasienio į Rusiją, susirinkome iš autobuso savo daiktus ir ėjome link patikros punktų. Visi praėjome be jokių nesklandumų. Tačiau priekyje mūsų laukė netikėtą staigmena. Kadangi teritoriją skiria Nemunas, reikia pereiti tiltą. Mums tik pradėjus eiti, užėjo neįtikėtino stiprumo vėjas. Dar gyvenime neteko su tokiu susidurti. Labai dažnai einu per Aleksoto tiltą, atrodytų ir upė tą pati. Bet čia pamačiau visą jo - Nemuno galybę. Gerai, kad šalia manęs ėjo choristas Povilas, o tai būčiau tikrai per tilto bortą nuskridus į upės gilumą. Perėjus laukė dar viena patikra, šįkart rusų pasieniečių. Kaliningrado srity, jau už patikros postų, mūsų laukė lietuvių bendruomenės atstovai, kurie turėjo nuvesti į koncerto vietą. Priėjus bažnyčią, viduje mus pasitiko lietuvių bendruomenės nariai ir parodė persirengimo vietą. Taip pat mums buvo paruošta didelė salė su vaišėmis. Užkandę, parepetavę ir persirengę, keliavome koncertuoti. Publika buvo ganėtinai santūri. Po koncerto mums buvo surengta ekskursija po žymias miesto vietas: namai kur gyveno Vydūnas, Mažvydas, kur buvo spausdinamos lietuviškos  knygos spaudos draudimo metais. ir pan. Įvykdę misiją, grįžome atgal į Lietuvą. Tiesa reik paminėti, kad oras po koncerto persimainė: nebelijo, nebe putė nežmoniškas vėjas ir jau dalis Salutiečių drąsiai fotografavosi ant Luizos tilto. Aplankę dar keletą gražių Lietuvos kampelių, (kuriuos pamatysite nuotraukose)  vykome į nakvynės vietą, kadangi buvom išalkę ir šiek tiek pavargę.

Diplomų įteikimas

  Pagaliau atėjo dieną, kai gavau pirmąjį savo bakalauro diplomą. Dar prieš 16 val. buvau filharmonijoje, nes turėjome matuotis mantijas. Susiradę vietas, visas mūsų kursas draugiškai atsisėdo šalia vieni kitų.
Pirmojoje dalyje mums dainavo ir grojo kursiokai ir kiti studentai: Ieva, Linas, Aušra, o antroje dalyje vyko diplomų įteikimai.
Kokia buvo savijauta, nuotaika, išgyvenimai? Sunku pasakyt. Kalbant rektoriui, dekanui supratau, kad jie turi viziją ar paveikslą universiteto ir viskas ten atrodo gražu. Taip, susijungus su VDU studentams padaugėjo galimybių pasireikšti, pasitobulinti. Bet kadangi aš įstojau dar esant LMTA- tai buvau visiškai nusivylusi universitetu ir studijomis. Didžiausia problema ta, kad priimami labai skirtingo muzikinio išsilavinimo studentai: vieni baigę 6-8 klases muzikos mokykloje, kiti 4 metus konservatorijoje, kiti 12 metų muzikos gimnazijoj ar muzikos mokykloje. Vieni iki tol užsiėmė (-ima)  papildoma veikla - dainuoja choruose, groja ansambliuose, orkestruose, kiti nieko be mokyklos daugiau ir neveikia. Visi mes labai skirtingi, turime daug įvairių pomėgių arba iš vis jų neturime, o būtent tie pomėgiai ir  padeda formuoti asmenybę ir jos įvairiapusiškumą. Todėl, įvairiapusiškas žmogus pakliuvęs į dundukų  terpę jaučiasi kaip sveiko proto žmogus beprotnamyje. Ir dieną po dienos vietoj to, kad jis tobulėtų jis grįžtą iki pirmą levelį ir eina kartu su dundukais. Tačiau tai dar nebaisiausia. Baisiau yra kai tave supa tokie pat dėstytojai arba puikūs dėstytojai, kurie yra užsiėmę savo koncertine veikla ir neturi laiko atvažiuoti į paskaitas. Žinoma buvo puikių dėstytojų, kurie atsidavusiai dirbo, bet tokių vienetai. Juos galėčiau suskaičiuot ant rankos pirštų. Tad jei grįžčiau laiku atgal, vargu ar stočiau į muzikos didaktiką.

Gario 23-čias bday

Tai pirmas kartas, kai per 4 metus švenčiame Gario gimtadienį kartu, čia Lietuvoje. Taip jau susiklostė, kad jis atvažiuodavo liepos mėnesį ir visus mano gimtadienius praleisdavome kartu net tą kartą, kai su choru išvažiavau į Peterburgą (o jetau net nesitiki, kad taip seniai esam kartu).
  Taigi, diena prasidėjo anksti -7 val. ryto. Buvome suplanavę važiuoti į Vichy parką, o vakare sode išsikepti šašlykų. Tad ryte išėję turėjome vilties, kad Marvelėje pasirodys 56 maršutinis, bet deja jis pasirodė mums jau pasiekus Birštono gatvę ir įsėdus į kitą maršutinį, kuris vežė į autobusų stotį. Kadangi autobusu nenorėjome važiuoti, teko visu greičiu bėgti į traukinį iki kurio buvo likę nedaugiau 8 min. Mūsų džiaugsmui mes suspėjome ne tik į traukinį, bet netgi nusipirkti bilietą kasose bei iš kavos aparto kavos. Atskubėję į traukinį, patraukėme link 1 klasės, tikėdamiesi praslinkti nemokamai. Tačiau konduktoriaus nepavyko įtikinti esą mums pardavė ne tuos bilietus ir kur apskritai parašyta kokia klase mums priklauso važiuoti tad paklausus kiek reikėtų primokėt, kad važiuoti 1 klase, buvo pasakyta, kad studento bilietas apskritai negalioja, o pradėjus jam skaičiuot pilno bilieto priemoką, Gari papurkštavo koks tragiškas geležinkelio servisas Lietuvoje ir nuėjo ieškoti vietų 2 klasėje, man beliko pridurti: "Aš juk sakiau...".
Puse kelio sėdėjau pakosėdama, kadangi bebėgdama prisiurbiau šalto oro, kuris sudirgino mano gerklytę.
  Atvykę į Vilnių nusprendėme užkasti ir kadangi prie stoties ne itin daug vietų užvalgyt, iš karto pasukome link McDonald'o.  Žmonių, mano akimis,  buvo stebėtinai daug.  Tiesą sakant, jei būčiau viena, turbūt greičiau nueičiau į Maximą ir nusipirkčiau pusryčiams bananą ar obuolį, bet tikrai ne pusfabrikatį iš McDonald'o. Pasiėmę cappuccino ir McWrap'us (oho, jaučiuos lyg reklamuočiau McDonald'ą) ėjome  link išėjimo.
  Prie Vichy parko buvo susirinkęs gausus būrys bėgikų ir dviratininkų. Vyko kažkokios varžybos. Vandens parke žmonių taip pat netruko. Pirmą ir paskutinį kartą, tokiame pramogų parke buvau prieš gerus 8 metus Druskininkuose. Ryškiai atmintyje įsirėžė ta akimirka, kai aš vos nenuskendau, gerai, kad šalia buvo Giedrius. Tad ir šįkart važiavau be didelio entuziazmo. Ir tiesą sakant po šio karto, kuo toliau tuo labiau vengsiu tokių vietų . Joke. Bet taip jau nutiko (taip turbūt tik man gali nutikti) , kad skrisdama vamzdyje nusibalnojau 1/3 stuburo. Gerai, kad bent maudomas nesuplyšo galutinai, o tai linksmybės pasibaigtų ankščiau laiko. Tad nuėjus į spa saloną ir paprašius nugaros masažo, buvo atsakytą, kad negalės padaryt, tad teko pasitenkinti kojų masažu bei Garra Rufa žuvytėmis.
  Grįžtant į Kauną ( vėl traukiniu) sužinojome, dar vieną naujieną, kad traukiniai būna: itin greiti, greiti, ir lėtesni. Nuo to priklauso jų kainą. Tad šįkart, aš kaip studentė, turėjau už express traukinį pakloti 11lt. Žinoma esmė ne kainoje, o fakte, kad traukinys būdamas super duper express stoja Lentvaryje ir Kaišiadoryje, kame logika mums nepavyko išsiaiškinti.
  Nespėjus atsitokėti po kelionės, kibau ruošti užkandžius vakaro šventei. Kadangi mamai nepavyko užvesti žoliapjovės, kaimynas buvo gailestingas ir paskolino savąją. Tad nereikėjo sėdėti kaip Tarzano šeimynai džiunglėse. Į vakarėlio pradžią suspėjo ir mamos draugė atvežusi iš savo sodo milžinišką dubenį braškių, salotų ir svogūnų laiškų.
  Nors šašlykai šįkart nesigavo, bet vakarą praleidome neįtikėtinai smagiai. Šventės pabaigą vainikavo specialiai užsakytas žydrasis padangių tortas, kurį meistriškai supjaustė šventės kaltininkas.

Botanikos sodas 2014

Panašu, kad tai paskutiniai metai, kai lankausi botanikos sode.